Meilės dvejonės

Jis... Jis ir Jis . Lieju ašaras dabar, rankose telefonas pilnas žinučių, ir nežinių pilna galva . Pro langą matosi vietos kurios suteikia man džiaugsmo . Medis kur jį sutikau, medis dar yra, o mūsų Meilė.. Kažin . Gėlės stovinčios ant stalo, vysta kaip ir ta pirma Meilė.. Atrodo kuo jis mane sužavėjo? Gal ta drąsa? Gal tuom, kadjis gražus, populiarus? Aš nežinau .. Dabar man jo gaila, jis tiki manimi, o aš? o aš nieko . Tylūs atodusiai prie ežero, jo šypsena pasitinkant mane, net ir tos ašaros jo ... Kaip tą primą dieną, Jis buvo mano klasiokas, buvom tik draugai . ir viena dieną jis man nusišypsojo, aš pajutau, kad aš ištirpau, bet tabar žinau, kad ištirpo jis o ne aš . Taip ar ne? O kas čia? Kažkoks šešėlis, pasirodė kieme . Nedrąsiai pažiurėjau pro tai jis, su žodžiai,, Nedvejok, prašau „ . Ašaros dingo, saulė pasirodė ir mano veidą pakeitė tikra šypsena . Dabar žinau kuom jis mane pakerėjo .. Savo užsispyrimu...