Kazlas nepardavė tėvynės lenkų grybautojams

Kazlas atsitūpė Dzūkijos miške ties Druskininkais ir pro skarotas eglišakes stebėjo kaip lenkai sodina musmires. Žaliąsias musmires.
Ruduo atėjo šaltas. Revoliucijos nualintiems  Druskininkams grėsė šalta žiema.
Nuo 9 valandos ryto Druskininkų ekologiškose šildymo krosnyse buvo deginamos vaikiškų varškės  sūrelių atliekos., kurios likdavo ant sanatorijų, mokyklų, vaikų darželių, ant miesto svečių stalų po pusryčių. Vietiniai mokslininkai paskaičiavo, kad tiek energijos, kuri slypi pusrytinių sūrelių atliekose, gali apšildyti nedidelį kurorto miestelį.
Deja, deginant sūrelius, į aplinką išsiskirdavo vidinius žmogaus organus naikinančios dujos.
O, Viešpatie, ko tik neišsiskiria.
Kazlas sunegalavo: ryte dar kalbėjo garsiai, o vakare – žodžio nebeištarė.
Kreipėsi į chirurgą Bitelę, nes įtarė, jog dingo jo kai kurie organai. Ne visi, bet vidiniai – tie, kurie mažiausiai matomi, kurie valdo balso stygų sukeliamas garso bangas.
Pažiūrėjęs rentgenu, chirurgas Bitelė  jokių vidinių organų nerado. Chirurgas Bitelė buvo jau tokiame garbingame amžiuje, jog tikėjo, kad senstant žmogaus vidiniai organai palieka žmogų. Kaip paukščiai palieka rudeni atšąlančius kraštus ir skrenda į šiltus. Taip ir kepenys, inkstai, vidiniai sulaikantys ir leidžiantys raumenys, traukia į šiltesnius kūnus. Ką gi veikti geriems inkstams atšąlančiame kūne?
Išmintingasis Bitelė maloniai šypsojosi, siaubo apimtam Kazlui.
Žinoma, Kazlas nepatikėjo tokiomis nesąmonėmis, kurias kalba senas chirurgas, bet dėl visa ko senuko išrašytus vaistus paėmė. Kazlas merkė akį chirurgo sesutei, bet tai pastebėjo chirurgas Bitelė ir pamerkė Kazlui, tarsi sakydamas: „ Gal tu platesnių pažiūrų, a? Aš dar vis tvirtas“. Sesutė išeinančiam Kazlui kištelėjo raštelį: „ 100lt, jeigu šiandien vakare – paskambink 86... “.
Kazlas gėrė vaistus, kad organai sugrįžtu. Bitelė paruošė savotišką lesyklą žmogaus vidiniams organams privilioti, kurias pastatė  tose tuštumose, kur organai išnyko. Žinoma, jokie organai net negalvodavo sugrįžti, bet žmogui buvo ramiau, tarsi jis tuos organus turėtų ir jie niekur nebuvo dingę...
Tai padėdavo žmogui gyventi iliuzijų pasaulyje.
Grybavo Kazlas  Dzūkijos miške, nes gydytojas Bitelė  išdavė pažymėjimą, kad tai pagerins jo sveikatą.
Kazlas nieko sau negailėjo. Ko širdis norėjo – tą gaudavo kiek tai bekainuotų. Lepino savo kūną, nes lėtai, bet patikėjo, kad jo kūnas sparčiai tuštėja.
Buvo, kad ir pasigerdavo iki sąmonės netekimo, bet būdavo, kad negerdavo ilgai.
Tą rytą Kazlas ruošėsi grybauti, todėl perskaitė Druskininkų laikraštį ir sėdo pagalvoti.
Jis pastebėjo skelbimą, kuriame parašyta, jog 21 metų mergina Gražina parduoda savo nekaltybę.
Straipsnio komentaruose jis susipažino su pasiūlymais, kuriuos gavo mergina.
Kazlas prisiminė, kad jis per visą savo gyvenimą niekada nėra turėjęs nekaltybės.
Druskininkų futbolo komandos vardu Gražinos nekaltybę siūlėsi nupirkti už 1000lt. Kontrakte prašė leisti jiems patiems rinkti  žiūrovų pinigus. Druskininkų stadione telpa virš 3000 žiūrovų be jų draugių – piktų žiūrovių. Kontraktą siūlėsi pasirašyti konfidencialiai.
Merginos palankumo prašėsi du apsaugos darbuotojai. Rašė, kad atiduotu puse savo atlyginimo, kad tik ji būtų jiems palanki. Pirmajam būtų palanki Jogailai, o tik po to Vytautui. Su kuo kategoriškai nesutiko Vytautas ir čia pat papasakojo apie Lenkiją.
Garbaus amžiaus poilsiautojas Zdislov siūlėsi nupirkti jos nekaltybę ir kaip retą antikvarą palikti savo anūkui Pelšei.
Kazlas paskambino duotu telefonu.
- Gražina, ar dar turi tai, ką parduodi?
- Turiu, - nedrąsiai atsakė Gražina.
- Perku, kiek tai bekainuotų.
- Ką man dabar daryti? – pasimetė Gražina. – Kur tau ją atnešti?
Kazlas prabudo miško aikštelėje. Virš jo galvos klykė gervės. Jis ištiesė ranką, po to koją. Gražinos šalia nebuvo.
Buvo bloga, tarsi visi organai lyg paukščiai būtų palikę atšąlantį kūną.
Kazlui merkėsi akys.
Paskutinį ką jis išvydo šiame pasaulyje tai buvo prakasta žaliosios musmirės kepuraitė su tam tikra kokarda.