Svočios (pabaiga)

- Kas iš to, kad aš meldžiuosi? Kaip kunigėlis pasakė? Kol neatleis motina, neatleis ir Dievas.
Dar dieną, kitą galvojusi ir nieko geriau nesumąsčiusi, Pajuodienė nutarė nueiti į miestelį pas marčią ir viską jai prisipažinti. Labai nesinori, bet jeigu jau prisipažino kunigui, teks prisipažinti ir Teklei. Be jos atleidimo nebus užskaityta atgaila ir ji negaus išrišimo. Tada viskas perniek...
Tuojau po sekmadienio, paprastą savaitės dieną, po pusryčio Pajuodienė išsiruošė į miestelį. Viską darė patyliukais, slapta, kad nesužinotų namiškiai. Neaišku dar, ką pasakytų Kajetonas ar tėvas sužinoję. Kad neimtų prieštaraut ir nesugadintų viso reikalo, nes jai jau  nebe galima trauktis. Reikia viską daryt iki galo, kad jau kartą pradėjo.
Iki miestelio septyni kilometrai ir, kol ji atėjo, saulė jau aukštai. Pajuodienė gerai žinojo, kur marti gyvena, bet dar nė karto nebuvo buvusi.
Namukas buvo nedidelis, neaukšta tvorele aptvertas. Kiemas švariai nušluotas, o po galiniais langais esantis darželis žydėjo įvairiaspalviais žiedais. Įėjimą į namą puošė gražios gonkos.
Priėjusi prie durų, Pajuodienė persižegnojo ir pasibeldė. Duris atidarė žilas, stambus, pagyvenęs vyriškis turbūt tėvas, o kai įėjo į vidų, pirkioje pamatė ir Teklytę su motina.
- Garbė Jėzui Kristui, - pasisveikino Pajuodienė, sustojusi prie durų, bet čia tuojau prie jos priėjusi, Teklytė pabučiavo anytai Pajuodienei į ranką ir maloniai nusišypsojusi, pakvietė.
- Prašom arčiau, prašom sėstis. Tokia ankstyva viešnia... Pirmą kartą pas mus... Malonu matyt...
- Aš pas tave, Tekyte, su labai dideliu reikalu, - pasakė moteris ir atsisėdusi apsidairė.
Pirkutė jauki, šviesi. Stalas balta staltiese užtiestas. Per visą stalą skersai, kampas nuo kampo, buvo patiestas siuvinėtas takelis, o ant jo per patį vidurį stovėjo molinė vaza su  darželio gėlėmis. Grindys, suolai, palangės taip baltai nušveistos, kad atrodė kaip dažytos. Ant palangių, moliniuose vazonuose augo pelargonijos, apsipylusios raudonų ir rožinių žiedų kekėmis. Pasieniais stovėjo gražiai suklotos lovos. Iš po austų lovatiesių beveik iki grindų išleisti vąšeliu megzti balti dantyti mezginiai puošė visą lovos apdangalą.
Gražu, miela, bet Pajuodienei nėra kada dairytis. Viską apžvelgusi, anyta atsisuko į Teklytę.
- Tik norėčiau pasišnekėt su tavim, Teklyte, akis į akį.
Tėvas su motina susižvalgė.
- Tai gal mes išeisim, - pakilo motina, bet dukra ją sulaikė.
- Gal geriau mes su viešnia nueisim į klėtelę. Bet pirmiau gal pasivaišinkim. Prašom arčiau stalo, - padėjo ant stalo lėkštę su sausainiais Teklytė, - prašom ragauti. Atnešiu skanios arbatos užsigerti.
- Ačiū, vaikeli, labai skubu. Tik pasišnekėsim ir bėgsiu atgal. Namuose turiu ligonį.
- Ar kas susirgo? Gal tėtušis? - susirūpinusi paklausė Teklytė.
- Ne, serga Magdutė.
-  Magdutė? - nustebo Teklytė. - Kas gi jai nutiko?
- Sunkiai sirgo, gulėjo ligoninėje. Operavo, išėmė tulžį su akmenimis. Dabar jau seniai namuose, bet kažin kodėl iki šiol negali atsigauti...
- Jeigu jau operavo, tai pasveiks, svarbu, kad jau nebėra akmenų. Čia ne juokai. Pirštą įsipjauni ir tai kiek praeina laiko, kol užgyja, o čia turbūt labai giliai reikėjo pjauti, kol pasiekė tuos akmenis. Ar dabar jūs iš namų? Ar pėsčia?
- Taip ir tuojau turiu lėkti atgal. Tik pasišnekėsim ir išeisiu. Nė pačios ilgai negaišinsiu.
- Tada einam į klėtelę. Bet išgerkit nors arbatos. Atsigaivinkit po tokios kelionės, - dar pasiūlė Pajuodienei marti, o šiai atsisakius, abi išėjo.
- Tai kažin kas čia ją atvijo? - palydėjęs akimis išeinančias moteriškes, nepatenkintas burbtelėjo tėvas. - Per tiek metų nepažinojo mūsų kiemo, o šiandien čia nuo pat ankstaus ryto.
- Maža kas, - nelabai stebėjosi motina, - tris metus išgyveno vienkiemyje, juk buvo visokių reikalų. Gal ko neranda, gal neatsimena kur padėjo ir nori pasiklausti.
- Bet kodėl gi akis į akį? Galėjo gi ir prie mūsų paklausti, juk mes ne svetimi
- Eik, eik... Nebe pirma diena, kai svetimi. Jeigu vaikelis būtų gimęs gyvas, tai dar dar, o dabar jau niekas su tais namais Teklytės neberiša.
Kai tik užsidarė klėtelės durys, Pajuodienė puolė ant kelių ir verkdama apkabino Teklytės kojas.
- Atleisk man nusdėjėlei, ėmė maldauti, bučiuodama marčios suknelės padalkas, - tu net nežinai, kaip aš tau nusikaltau.
Teklytė net apstulbo iš netikėtumo.
- Ką jūs darot? Stokitės! Pasakykit žmoniškai, kas nutiko? Aš nieko nesuprantu, - padėdama anytai atsistoti, klausė Teklytė.
- Nemirė tavo vaikelis... Tik mes abi su Maklickiene jį iš tavęs atėmėm...
- Kaip? Kodėl? - ūžtelėjo į krūtinę karšta banga. - Baikit ašaroti. Pasakykit aiškiai, kad ir aš viską suprasčiau. Ar tai netiesa, kad jis gimė negyvas?
- Taip. Tik mes su svočia tau melavom, - taip jaudinosi anyta, kad net visa drebėjo. - Vaikutis gimė sveikas, didelis. Gyvas, sveikas ir po šiai dienai.
- Sėskitės va čia, prie stalelio, - padavė jai kėdutę marti, - o aš eisiu atnešiu ko nors atsigerti. Sakot gyvas? - atnešusi stiklinę vandens, toliau klausinėjo Teklytė. - Tai kodėl jį iš manęs atėmėt? Kur padėjot? Kur jis dabar? Kas čia dedasi?
- Tuojau viską pasakysiu, tik truputį nusiraminsiu, - išgėrė vandenį Pajuodienė ir atsisėdo. - Kaip per išpažintį viską pasakysiu, dabar jau nebėra ko slėpti.
- Žinoma, - atsisėdo ir Teklytė, - nebeverkit, nebesijaudinkit, bet ramiai, gražiai viską papasakokit. Tai mano vaikelis, mano mažulėlis gyvas?
- Taip, taip, - truputį atsigavusi, ji taip kaip per išpažintį kunigui, taip dabar marčiai viską papasakojo. Papasakojo netgi daugiau, su visom smulkmenom, net ir tai, ką nutylėjo kunigui. - Kai mirė Emilija, jos tėvas pardavė ūkį ir Kajetonas su vaiku grįžo namo. Vaikelis dabar pas mus vienkiemyje ir, kada tik panorėsi, galėsi pasiimti. Tik labai prašau, kad viskas neišeitų aikštėn. Duosim pinigų vaiko išlaikymui, o kai sueis pilnametystė ar norės ženytis, Valdeliui skirsime dalį iš ūkio. Juk jis mums anūkas, tą pačią pavardę nešioja. Tik labai prašau, kad neišeitų aikštėn, kad nepasklistų kalbos... - baigusi pasakojimą, Pajuodienė atsiduso, o kartu ir nusigando, kad pažadėjo pinigų ir vaiko dalį,  nepasitarusi su namiškiais, su gaspadoriumi. - O dabar, kai jau viską žinai, ar atleisi man, vaikeli? - išdrįso paprašyti atleidimo.
- Tai žinoma. Bet tik vaikelis gyvas. Tik ar teisybę sakot? Ar ir dabar nemeluojat?
- Kai melavau, tai tylėjau, o dabar tik dėl to ir atėjau, kad visą teisybę pasakyčiau.
- Tai sakot, kad vaikelis pas jus ir aš galiu jį pamatyti? - vis dar netikėdama, klausinėjo anytos Teklytė.
- Kada tik panorėsi, - tvirtino ši, - tai turbūt dabar jau pas save pasiimsi?
- Dieve, Dieve kokia laimė, - džiūgavo Teklytė, - ką čia padarius, kad kaip greičiau jį pamatyt?
- Tai einam su manimi kartu į vienkiemį ir pamatysi, - pasiūlė Pajuodienė, - ko laukti? Puikiai suprantu, kaip pačiai rūpi. Pagyvensi kelias dienas, kol prisipratinsi, o jei norėsi, galėsi visam laikui pas mus pasilikti... Iškart vaikas ir mūsų nenorėjo, vis verkė Emilijos. Kaip ten bebuvę, iki šiol ji buvo jam mamytė. Bet po kiek laiko prie mūsų visų priprato. Buvo labai prisirišęs prie Magdutės, bet, kai ji susirgo, nuo Kajetono neatsitraukia. „ Tėte, tėte... “ Prie manęs kažin kodėl nelabai...
- Tai aš tuoj, - su džiaugsmu sutiko Teklytė, - einu tik persirengsiu ir pasakysiu namiškiams, kad išeinu. Nieko aš dabar jiems nesakysiu. Viską papasakosiu, kai sugrįšiu. Ir ko gero ne viena...
Kol moteriškės atėjo, jau beveik pavakarys. Namiškiai jau buvo susirūpinę dėl motinos. Nieko nepasakiusi, anksti ryte išėjo į miestelį ir taip ilgai negrįžta. Kad tik nebūtų kas atsitikę, bet, kai pamatė su Teklyte, visi labai nustebo.
- Užteks slapukauti, - radusi visus namuose, Pajuodienė aiškiai, tiesiai šviesiai pasakė, - parvedžiau vaikui motiną. Nuo šiol jis jau nebe našlaitis. Mes kad ir kaip norėdami, neatstosim Valdeliui motinos.
Tėvui ir Kajetonui viskas žinoma, neaišku tik kodėl motina nei iš šio, nei iš to viską iškėlė?  O Magdutei naujiena... Kodėl motina Teklytę vadina tikra Valdelio mama? Į jos klausimą „ Kodėl taip? Kas čia vyksta? “ motina trumpai, drūtai atsakė:
- Turėk kantrybės. Šiandien pat viską sužinosi. O kur Valdelis?
- Žaidžia už mūrelio. Einu pašauksiu, - paaiškino Magdutė, bet berniukas pats atbėgo, pamatęs Teklytę stabtelėjo, o paskui linksmas pribėgo prie jos.
- Mamyte! Kur tu buvai taip ilgai? Aš taip tavęs pasiilgau...
Kai po kurio laiko Teklytė su Valdeliu susiruošė į namus miestelyje, Pajuodienė palydėjo juos iki vartelių ir, dar ilgai žiūrėdama į juos nueinančius, džiaugėsi: „ Kaip gerai viskas susidėjo. Teklė pinigų vaikui nė nepaprašė... Apie vaiko dalį ūkyje nė neužsiminė... “