Svočios (8)

Netikėtai greitai buvo parduota Maklickų sodyba ir Kajetonas su vaikučiu grįžo į tėvų vienkiemį.
Dabar jau čia padėtis visai kitokia, negu buvo anksčiau. Kai namuose buvo du sūnūs, nori nenori vienam katram teko išeiti užkuriom, o dabar Kajetonas  jau paveldėtojas ir į ūkį grįžo visam gyvenimui. Sąžiningas uošvis grąžino jam visus atsineštus pinigus ir dabar abu su tėvu ėmė tartis, kaip geriau juos panaudoti ūkyje.
Motina Pajuodienė nuo pat pirmų dienų ėmė rūpintis vaiku. Po teisybei, vargo nėra taip daug. Berniukui jau ketvirti metukai. Jis sveikas, gražutis ir su tokiu vaiku būti vienas įdomumas. Jis greitai laksto, viską šneka plonu balseliu, žodelius taria ištęsdamas, tarsi dainuodamas. Pirmą dieną Valdelis nelabai norėjo su Pajuodiene bendrauti, vis klausinėjo, kur mamytė, kur močiutė, verkdamas vis kartojo „ noriu mamytės, noriu močiutės, noriu namo“. Matydamas, kad tėtis visą laiką būna čia, būna prie jo, nuolat pakalbina, panešioja, vaikas nusiramino ir gana greitai prie visų priprato.
Labiausiai jam patiko Magdutė. Ji netingėjo su juo pažaisti, pasikalbėti, visada turėjo saldumynų jį pavaišinti. Ar užsigavęs, ar pabartas, ar šiaip dėl ko nors susigraudinęs, verkdamas tuojau bėgo prie jos, visada gaudavo saldžią paguodą ir tuoj nusiramindavo.
Kai pas juos atėjo Teklytė, jai buvo vos penkiolika. Dabar jau jai dvidešimt vieneri ir, kaip paauglė būdama pamilo Teklytę, taip dabar, nieko nežinodama, prisirišo prie jos vaiko.
Kol Valduko nebuvo vienkiemyje, tiek jo ir tereikėjo, o dabar, jeigu kas sugalvotų jį atimti iš šių namų, Magdutė niekam jo neatiduotų. Valdeliu ji rūpinosi labiau, negu jo močiutė, Magdutės mama. Ji tik šaipėsi:
- Laikas tau tekėti, mergele, ir susilaukti savų...
- O man jis vis tiek kaip savas. Kai tekėsiu, jį su savimi pasiimsiu, jums nepaliksiu... Nė negalvokit, - juokėsi Magdutė.
Praėjo kiek laiko. Nei iš šio, nei iš to Magdutė ėmė negaluoti. Neteko apetito, ryte keldavosi skaudančia galva, suprakaitavusi, tai krečia drebulys, tai degina karštis, nuolat maudžia po dešiniu šonkauliu, o kartais skausmas būna toks stiprus, kad per naktį neleidžia nė akių sudėti. Visada buvusi linksma, dabar paniuro, nusilpo, daugiau guli negu vaikšto.
Iškart motina dukrą bandė atgauti žolelėmis, bet kai ir tai nepadėjo, kvietė daktarą. Daktaras įtarė akmenligę.
- Tulžies pūslėje akmenys. Niekas daugiau. Reikia vežti į ligoninę ir ten padarys tyrimus. Jeigu reikės, ten ir išoperuos. Būkit viskam pasiruošę. Čia jau nebe juokai. Žolelėmis tokios ligos neišgydysit. Operacija sudėtinga... Žiūrint kaip pavyks...
Negi laikysi ligonę namuose, jei daktaras sako, kad be operacijos gali plyšti pūslė ir tada jau niekas nebe padės? Nieko nelaukiant, Magdutė buvo išvežta į ligoninę ir, diagnozei pasitvirtinus, buvo tuoj pat operuota. Išėmė tulžį su visais akmenimis ir už trijų savaičių Magdutė vėl namuose.
Bet pasibaigusi tai, Dieve, Dieve, kaip... Gaila žiūrėt, o kas baisiausia, kad nė kiek nesitaiso. Ką bedaro motina, kaip besistengia - viskas perniek. Jau du mėnesiai, kai mergaitė namuose, o nė kiek ne geriau. Ji vos pavaikšto, ranka prisilaikydama šoną, valgyti visai nenori tik atsigeria, guli ir guli lovoj dejuodama, kaip kokia senutė. Kartas nuo karto atvežamas daktaras, bet jo vaistai nė kiek nepadeda.
Čia ir atėjo motinai Pajuodienei baisi mintis: „ Dievas baudžia mane už tai, kad padėjau svočiai Maklickienei atimti iš Teklytės vaiką. Pirmiau nubaudė svočią, atėmė iš jos dukterį, o dabar nepagailės ir manęs.
Na, juk ar ne taip ir buvo su Emilija? Grįžo iš ligoninės, pasirgo kelis metus ir po Emilijos... Ar ne tas pats ir su Magdute darosi? Kiek gyvens taip nieko nevalgydama? Kaip atgaus sveikatą? Jau dabar į žmogų nepanaši. Dar metai, kiti ir po visam... Nors geria visokius vaistus, bet apetito neatgauna ir žaizda iki šiol nesugijo, raudonuoja, pūliuoja... Gal ir visai nesugys? Reikia ką nors daryt. Reikia melsti Dievo atleidimo... Atgailaut, užsakyt mišias, pasižadėt aplankyti Šiluvą, keliais apeit aplink bažnyčią, prašyt Dievo pasigailėjimo, gelbėti Magdutę ... “
Pirmiausia Pajuodienė priėjo išpažinties ir verkdama prisipažino kunigėliui, ką padariusi. Prisipažino, kad ilgai slėpė nuodėmę, nedrįsusi prisipažinti per išpažintį, kiek kartų šventvagiškai priėmusi šv. komuniją, kad nuoširdžiai gailisi ir prašo Dievo atleidimo.
Kunigas pasibaisėjo. Skyrė didžiulę atgailą, bet išrišimo nedavė. Išrišimą ji gaus tik tada, kai vaiką grąžins motinai. Kol neatiduos vaiko, tegul nedrįsta kelti kojos į bažnyčią. Kai vaikas bus sugrąžintas ir bus gautas motinos atleidimas, po to vėl prieiti išpažinties ir tik tada bus suteiktas palaiminimas. Kai bus atsiprašyta motinos ir ši tikrai atleis, tik tada atleis Dievas ir bažnyčia.
Atgailą atlikti Pajuodienei visai nieko nereiškia. Kai tik parėjo iš bažnyčios, tą pačią dieną pradėjo maldas. Bet kaip atiduot vaiką?