Vandenynas

Ir vėl pabundu girtas, nuostabu, norėčiau niekada neišsiblaivyti. Pažadino krenkščiantis filtras. Brolis nusipirko didelį akvariumą, iš polistirolo padarė akmens imitacijas, nudažė jas rausvomis, juodomis dėmėmis ir įstatė akvariumo gale, akmeninio luito imitacija turi daug angų, tai labai svarbu. Mažais akmenukais padengė akvariumo dugną, įdėjo seną medžio šaką, pridėjo kelias netikras žoles. Ciklidai -labai agresyvios žuvys, jos gali nudvėsti dėl patiriamo streso - tik ne tada kai netikri akmenys ateina joms į pagalbą. Žuvys puola ir vaiko viena kitą, vienos bėga slėptis, kitos dominuoja, išauga didelės, išryškina savo mėlynas su baltais dryžiais, raudonas, geltonas, elektriniai žalias spalvas, besislepiančios, taip pat, tik nori išgyventi. Kiečiausias iš visų - Džonas, gyvenimą akvariume jis pradėjo kaip ir kitos žuvytės, bet laikui bėgant laimėjo kovą dėl ėdalo. Dabar jis didžiuojasi savo ryškiai mėlyna spalva, vos kiek arčiau prie jo priplaukusios žuvelės staigiai bėga slėptis. Džonas, mano idealas - visada man primena, kad reikia vėl išgerti. „Į sveikatą, Džonai“ - vakar atidarytas alaus butelis ne toks ir gardus, bet savo darbą atlieka, jei mano spalvos kiek ir blyško, tai dabar jos ir vėl ryškėja. Kai vakarais aš kur nors geriu, Brolis sėdi priešais akvariumą, skaito knygą, kartkartėmis patraukdamas ją nuo akių ir pažiūrėdamas į akvariumą, viena kitą vaikančias žuvis, sako, kad tai jį ramina. Debilas, akvariume nuolatinė stresinė situacija.
Viduržemio jūros kubas, bedvasiame triaukščiame name, turi šešias briaunas, briaunos ilgis kubu lygūs jo tūriui, gal kokie du kubiniai metrai Majamio pakrantės vandenyno mėlynumo pilkoje Klaipėdoje, labai neskoningas namų dizaino pasirinkimas. Sako prie Majamio yra daug delfinų, kažkodėl visi juos labai myli, kiek girdėjau jie labai nori tvirkinti žmones. Aha ir aš myliu delfinus, kas nenorėtų, kad jį kas nors gerai patvirkintų? Gal tik, kad ne delfinas, bet čia skonio reikalas, svarbu geros intencijos, taip, delfinai man patinka. Jūrų muziejus atsivežė delfinus! Reikės šiandien ten nusivesti Eriką, gal tie delfinai išmokys ją ko nors gero, nuobodžioj angoj ilgai nepasislėpsi.
Reikia ką nors suvalgyt, kitaip bus sunku ištempti visą dieną. Anksčiau rytais nesugebėdavau nieko suvalgyti ir tai keldavo problemų, tada išradau niekada nenuviliančią techniką: tualetas, du pirštai į burną, porą kartų atsikrenkšti, surūkai cigaretę ir dribsniai su pienu, neaitriu vėmalų ir pelenų prieskoniu net nejuntamai lenda į burną. Pamenu, būdavo šlykštoka, bet dabar net skanu.
- Auri, raminkis! Visi metėmės po lygiai! - pasigirsta iš vidinio kiemo. Dar tik trečia valanda, o Aurimas su draugeliais jau pjaunasi dėl butelio. Ko tik jie ant to suoliuko nenuveikia ir padainuoja, ir pašoka, kartais net labai intriguojančiai pasimuša, bet dažniausiai tik plūsta vienas kitą ir geria. Dažniausiai būna juokinga, bet dabar dar esu nepakankamai girtas, todėl vaizdelis sušiktai slegiantis. Garsiai paleidžiu Džono Koltreino plokštelę, atidarau langą, muzika latrų rietenoms suteikia foną, suranda jiems vietą, ne, ne čia, ne triaukščio kieme, ne pilkoje Klaipėdoje, kažkur Majamyje, šalia baro, kur groja džiazą. Aurio rusiškos tatuiruotės atrodo kietai, nors ir neįsivaizduoju kas ten parašyta, bet vis tiek jos neabejotinai atrodo geriau už dabartinių sporto salėje gyvenančių berniukų idiotiškas frazes išpaišytas japoniškai, visose jose parašyta tas pat: „jeigu galėčiau, išpisčiau pats save“.
Paskambinu Erikai ir sutariu susitikti prie kelto, eisim į jūrų muziejų, pasiūlymas jai pasirodė keistas ir tikrai būtų žiauriai nuobodu, jei nepasiimtume butelio. Gerti tose pačiose vietose atsibosta, tie patys iš pradžių linksmi, vėliau, bėgant vasarai apatiškais tampantys veidai gniaužia.
Nepamenu kada taip anksti buvau išėjęs į miestą, saulė temdo akis. Čia gyvenu jau pusę metų, bet rodos pirmą kartą matau miestą vidury dienos - užimtus žmones. Visi kažkur skuba, grūdasi į autobusus. Diena - ne mano metas, tik ne čia, ne mieste. Per daug beviltiško veiksmo, nuo kurio norisi pasikarti. Dar pamenu laukinę pievą ir upę, meškeriojantį brolį su kvaila „Bulls“ kepuraite, ten dienos būdavo geros, kaimas būtų puiki vieta, bet gaila, ten visiškai nėra kur išgerti. Užeinu į parduotuvę cigarečių, degtinės ir sulčių, išėjęs gurkšteliu, greitai palengvėja ir saulė nebe taip spigina. Erika rašo, kad jau laukia prie kelto.
Pabučiuoju ją į žandą, įdedu butelį į rankinę. Pirmos susitikimo sekundės visada užknisa, nežinau ką daryt, apkabint ją, pabučiuot  į lupas ar į žandą, abu jaučiamės nepatogiai. Kažkada mes draugavom, tada buvom draugai, dabar kartais permiegam, nors ir nekenčiu sau to pripažinti, bet atrodo etiketės dažnai padeda, randa etiketo atsakymus. Miegoti su Erika dažnai būna baisiai liūdna, ypač jeigu nebūnu pakankamai išgėręs. Ji dažnai pasikviečia mane pas save, pamaitina, pakloja lova, reikia kažkaip atsidėkoti - prostitucija tikrai reikalinga profesija. Anksčiau viskas buvo kitaip, ji taip ryškiai nesidažydavo veido, nenešiodavo aukštakulnių, kvailiodavom ir juokdavomės parų paras, dulkindavomės visur ir visada. Dabar ji tik guli kaip rastas ant lovos, rankomis bando pridengti savo krūtinę, nenori, kad liesčiau ją taip kaip anksčiau, galų gale aš pasiduodu ir tik laukiu kada tai baigsis. Smaukytis būtų daug maloniau, bet kažkodėl mes vis tiek turime permiegoti, taip pasakydami vienas kitam, kad kažkas dar esame.
Keltui plaukiant nepatogumas mažėja, butelis tuštėja. Erika pasitaiso šviesiai nudažytus plaukus ir kilsteli veidą:
- Ką galvoji veikti po vasaros?
- Nežinau, kam tie dalykiški klausimai. Važiuojam į jūrų muziejų, pamatysim delfinus! Palikim tuos reikalus ramybėj.
- Tik klausiu, kad nepamirštum, jog visada gali apsistot pas mane ir Austėją.
- Žinau, ačiū. Pažiūrėsim. O dabar išgerkim, kol dar neatplaukėm, - Erika atidaro butelį ir išgeria mažutį gurkšnelį, stipriai susiraukia ir užsigeria su daug sulčių. Jau gal du metai kaip ji apsimetinėja, kad geria daug, kai gerti išvis nenori, net būdamas visiškai girtas kartais pastebiu kaip ji vadina daug girtesnę negu iš tiesų yra. Nenoriu nieko jai sakyti, būtų per daug vargo aiškintis.
- O ką tu veiksi po vasaros?
- Kaip tai ką, baigsiu mokslus.
- O tada?
- Teta įtaisys man gerą darbą ir nieko, dirbsiu.
- O tada?
- Ištekėsiu, būsiu namie, auginsiu šeimą.
- Tu nori baigt mokslus, kelis metus padirbt, susirast vyrą, tada sėdėt namie ir augint vaikus? - klausiu su pasibaisėjimu, nors ir taip puikiai tai žinau. Po velnių, ji mielai augintų net ir mano vaikus, tai būtų siaubinga tragedija.
- Taip, o ką?
- Nieko, - velniškai liūdna, atrodo dar vakar gyvenome pasaulyje, kur visi miega su visais, visi visus myli ir visiem ant visko nusišikt. Viskas būtų daug geriau, jei tik ji daugiau gertų.
Išlipame iš kelto ir pasukame link muziejaus. Ant karietos sėdinti moteriškė pasiūlos mus nuvežti iki muziejaus už penkiasdešimt litų. Siaubinga, už tiek galėčiau du kartus nusigerti ir vėl nusiviliu laisvosios rinkos idėja. Smiltinė visai kitokia nei miestas, čia niekas neskuba, žmonės džiaugiasi jūra, vasara man paplūdimys nepatinka, atostogų proga jis tarsi bando būti antrarūše Turkija, rudenį - pakilus vėjui, parodo tikrą savo veidą, po pilku dangumi ir už spygliais smėlį bandančių pasiekti pušų voršūnių. Eidami link muziejaus stabtelime prie kelių suoliukų, kiek patuštiname butelį.
Laukiame eilėje prie kasos. Aplink vien tėvai, seneliai ir vaikai. Jei būčiau blaivas turbūt jausčiausi tarsi ne savo vietoje, nors, kai pagalvoju, taip jaučiuosi visada. Pagaliau atsisėdame prie baseino, prasidedama pasirodymas. Delfinai šokinėja iš vandens, šoka per narų iškeltus lankus, apsivertinėja ore. Vaikai išpūstomis akimis stebi šou, mamos su tėvais šypsosi ir ploja. Pasižiūriu į Eriką, ji atrodo visai kaip tos mamytės. Ir aš, aš, aš sėdžiu čia, šalia jos, tarsi būčiau jos vyras. O, siaube! Žmonės, ne kaip ciklidai, jie  savo spalvų nestiprina, o panašėja. Čia mano prakeiktas kelių šimtų kubinių metrų vandenynas jūrų muziejaus rėmuose. Vargšai delfinai kaip kokie klounai išsidirbinėja tikėdamiesi iš trenerių sulaukti skanėsto ir visa tai vien tam, kad nieko nesuprantantys vaikai galėtų pasijuokti? Gal ir man juoktis, tie delfinai dabar turėtų būti Majamio paplūdimyje ir tvirkinti nieko nenutuokiančius žmones, tikrai juokinga.
- Nebegaliu čia būti, dingstam iš čia - sakau nuo baseino neatitraukiančiai akių Erikai.
-  Ką? Bet mes ką tik atėjom, viskas dar tik prasideda, - pažiūrėjusi man į akis ji supranta, kad nejuokauju ir mes pajudame nuo savo vietų. Visi aplinkui ploja, šokinėja iš vietų ir juokiasi, prakeiktos laimingos šeimynėlės.
Prie muziejaus stovi ta pati karieta, kuri siūlė mus nuvežti iki čia už penkiasdešimt litų. Kažkoks kvailys pinigų nepagailėjo, toks kaip aš, susimoku, kad tik greičiau grįžtume prie kelto. Karieta pajuda, Erika, ką tik buvo pikta ir sutrikusi, dabar ji šypsosi, pakšteli man į žandą ir atremia galvą į petį.
  Riedame smiltinės pakrante, jaučiu praeivių žvilgsnius į romantišką porelę, šiltą Erikos šypseną. Lėčiausia kelionė mano gyvenime sugražina mus prie kelto, karietininkė mums nusišypso, tarsi sakydama - „vis dėlto aš jus prigavau“, visai kaip tos vakarinėm suknelėm apsirengusios merginos vaikštančios po barus ir siūlančios vyrukams savo kompanionei nupirkti rožę už dvidešimt litų, po akimirkos akimis ji jau ieško naujų klientų. Erika tikrai šįvakar norės mane išprievartauti, nuotaika tam sukurta - aiškiai per brangaus, laisvos rinkos nesureguliuoto pasivažinėjimo. Šiandien negalėčiau to išgyventi. Net temsta akyse, bet šiaip taip išlemenu:
- Žinai, aš kažkoks pavergęs, manau, važiuosiu namo, noriu pailsėti, - man velniškai reikia akmens, po kuriuo galėčiau pasislėpti.
- Ką? Pakvietei mane į muziejų, tik nuėjus iškart norėjai iš ten išeiti, dabar važiuoji namo? - ji ir vėl pikta, sunku kažką pasakyt, kai žinai, kad tai žmogų supykdys, bet kai yla jau išlenda iš maišo viskas pasidaro kur kas paprasčiau:
- Galiu pasiimt savo butelį? - ji jau nieko nebesako, tik žiūri į mane smerkiančiu žvilgsniu, brukdama butelį man į rankas. Turbūt galvoja, kad eisiu gerti su kuo nors kitu, aš apie save irgi taip pagalvočiau. Smerk mane, Jėzau Švenčiausias, tik būk geras, neišpirk, o sugražink man mano nuodėmę.
Viskas būtų labai gerai, jei dabar galėtume išsiskirti skirtingais keliais, bet mes kelte, grūstyje laimingais veidais pasipuošusių žmonių, grįžtančių į miestą iš paplūdimio. Stovime visai šalia, stengiuosi jos nepastebėti. Turėčiau jai ką nors pasakyti, bet negaliu, būtu per daug liūdna. Erika pasitaiso plaukus, pasidažo lūpdažiu, atrodo labai dalykiškai ir tvirtai, tarsi rengtųsi priimti ir apsvarstyti mano pasiteisinimus, tačiau jų ji neišgirs  tada supyks net dar labiau. Gal man net ir nebepaskambins, taip būtų geriausia, bet vargu.
Namuose prie  akvariumo sėdi Justas, skaito knygą, keistai malonu namo grįžti ne septintą ryto. Mes beveik nekalbam, kartais jo ko nors paklausiu apie žuvis, man tai visiškai neįdomu, tiesiog iš jo balso tono noriu išgirsti jo ar tą dieną aš jį užknisu. Grįžtu į savo kambarį ant stalo pastatau butelį ir paleidžiu Koltreino plokštelę. Po truputį leidžiasi saulė, viskas nebe taip ryšku, su cigarete galiu gardžiai įkvėpti oro. Pro langą matosi veidu į žemę, šalia suoliuko gulinčio Aurio siluetas, dvi jo dukrytės tampo jį už kiekvienos rankos:
- Tėti, einam namo, - šaukia vyresnioji, jai gal šešeri. Jaunylė nieko nesupranta, juokiasi.
- Tėti, einam namo, - mergaitė vis pikčiau kartoja, mažoji pradeda suprasti, kad kažkas negerai ir puola verkti. Į kiemą ateina ir Aurio žmona:
- Ką čia veikiat? Greitai eina namo, - už rankų pačiupusi mergaites Virginija tempia jas namo. „Ką čia veikiat? “, tarsi ji nežinotų ar mergaitės darytų kažką blogo. Kartais ji pas mus atsiveda mergaite, brolis leidžia joms pažiūrėti į žuvytes, sesės baksnoja akvariumą ir juokiasi, Virginija žiūri iš toli ir šypsosi kaip religinė fanatikė, tik su ašaromis akyse.
Pačiumpu butelį ir nusileidžiu į kiemą. Atsisėdu ant suoliuko, prisidegu cigaretę, švelniai paspardau Aurimą. Jis vos ne vos atsisėda ant žemės, po akim milžiniškas mėlynas burbulas, kartais ir aš mėgstu pasimušti ir mėlynių panešioju, bet niekaip negaliu suprasti kaip taip siaubingai užtinsta senų alkoholikų veidai:
- Debilai, apkeikė, kad per daug gėriau ir pažiūrėk ką man jie padarė, - užkimusiu, verkiančiu, vos suprantamu balsu guodžiasi. Seni geri girtuokliai labai nuoširdūs žmonės, nepamenu, kad būčiau girdėjęs ką nors širdingesnio. Paduodu jam butelį, jis linktelėdamas galva padėkoja, žiūri kažkur, merkdamas ir atmerkdamas akis, bet nieko nemato.
- Žinai, Auri, metu aš gerti. Turėkis tą butelį, lauktuvės iš jūrų muziejaus.
- Ačiū, - padėkoja ir aš jam čia jau nebeegzistuoju.
Išpučiu gilų cigaretės dūmą, vakarais jie daug ryškesni, tarsi turėtum daugiau oro.
Guliu lovoje, toliau groja „Blue Train“. Greitai vasara baigsis, barai ims tuštėti. Erika baigs mokslus, ištekės ir keps blynus, Aurimas sėdės ant suoliuko ir gers su draugeliais, kurie šiandien jį primušė, greitai jo mergytės paaugs, pradės lankyti mokyklą ir galvoti pačios už save. Brolis sėdės prie akvariumo, skaitys knygą. Džonas toliau vaikys kitas žuveles, tiesa, net ir jam kartais reikia pailsėti. O, ką veiksiu aš? Nežinau, bandysiu negerti. Kas aš? Tikrai ne Džonas, nei žuvis, nei Koltreinas, bet norėčiau būti delfinas, iš Majamio pakrantės, tvirkinantis visą pasaulį.