Asfalto aguonos 2

Jos jau nebeužges iki pat Vėlinių.
Bijau ir slapčia viliuosi,
Kad – dar ilgiau.
Kad aptirpdę sniegą aplink save
Pasidarys amžinuosius apkasus
Ir užmarštis mūsų jau nebeištiks.
Niekada. Net tada,
Kai eisime pro šalį laimingi
Dėl savo paprastų dalykų
Arba didžiosios aštuoniukės,
Kuri įmuša objektą į reikiamą orbitą
Ir pavirtę į kosminį laivą,
Pavadinimu,... kad ir – Rakutaka,
Mes pasiekiame savo
Saugios ramybės užutekį.
Aguonų žydėjimas reikalingas,
Kad ir koks skaudus jis bebūtų,
Iki – mes esame žmonės.