Teta

Iš padilbų žiūri į mane akis
stebi mąsto lygina,
aš  prisimenu, jog dar žadėjau
sulydyti  plastikinį kareivėlį.

Akis stebi mąsto lygina,
tai moteris, tai svetima,
tai visur savo kvepalo lydima
ji vis stebi mąsto lygina.

Tie pašiurę rankų plaukai,
o gale rankų- broblėtai karpyti nagai,
tai dalys akies šeimininkės, tokios
svetimos, ji vis stebi mąsto lygina.

O aš kaip menkutis padaras
po kojom pynęsis,
tik stebėti mane, nepasitikėti
iš tos pačios padilbos smerkti.

O mirus man ji ėmė gedėti-
gėdytis, ji te supras.
Visi kiti gedės rankų, lydžiusių kareivėlį,
stebės mąstys lygins, gailėsis.