Kas dabar glosto tavo veidą?

Maceina svajojo apie  draugą, kuris niekada neišduotų ir užmigo sėdėdamas ant suolo Viršuliškių parke.
Maceina buvo išduotas: giminių, bendrapavardžių, moterų blondinių, moterų su charakteriu, moterų be gyvenamosios vietos. Neliko žmogaus, kuris nebūtų išdavęs Maceinos ir fiziškai ir morališkai. Išdavystė buvo tokio masto, kad Maceinai nebuvo  kur nusispjauti. Kur pažvelsi – visur užkietėję išdavikai, fiziškai išduodantys, apgaunantys vargšą menininką – boksininką. Svarbiausia, kad nei vienas išdavikas nebuvo nubaustas. Nepatyrė jokios traumos. Negavo pamokos ateičiai. Pasaulis neteko pusiausvyros. Išdavystės persvėrė morališkai išsivysčiusį pilietį Maceiną. Kaip boksininkas jis buvo bedarbis. Taip, jis išgėrė, bet tai tik tie lašai, kurie netilpo į perpildytą skausmo taurę.
Policijos seržantas Kazlas stebėjo miegantį Maceiną.
Jis galvojo ar nuvilkti jį į „kontorą“ ir taip sugadinti bejėgiškai atrodančiam „keleiviui“ gyvenimą ar tiesiog pasaugoti jo miegą?
Turėdamas laisvo laiko Kazlas prisiminė pačius baisiausius dalykus savo gyvenime, kaip jam reikėjo pabučiuoti  tetą karste, kaip jis nusivedė mylimą Mamedovą į ekskursiją po miesto požemius, kaip pasiklydo, nes  Mamedova prižadėjo jį pabučiuoti ir liepė užsimerkti, o pati uždarė sunkias duris ir paleido vandenį. Buvo baisu kai vanduo pasiekė pilvą. Prisiminė kaip jam pasiūlė kyšį žymėtais pinigais, kas atjaus policininką, kuris negali paimti kyšio žymėtais pinigais?
Seržantas galvojo: kodėl tik jam vienam tokios kančios?
Kodėl šitas miegantis „keleivis“ jo dėka išvengs žmogiškos kančios? 
Jis jau žengė link miegančiojo, kada prisiminė savo mylimą draugę Mamedovą, kuri ji bučiavo į akis, lūpas ir vėl į akis. Dieve, kaip ji myli.. Kažkas begalo gražaus  palietė atšiaurią policininko širdį. Jis prisiminė savo draugę, mokyklos suolo draugę, kuri išdavė jį su staliaus sūnumi Kazimieru, kuris nieko nevertas buvo, o jis... Kazlas pajuto, kad seniai atleido, tai suolo draugei. Kokia ji buvo nuostabi... O jeigu miegantis turi tokią nuostabią draugę kaip Mamedova? Jeigu jis turi tokią draugę tai man čia nėra kas veikti. Tegul draugė ir galvoja kaip padaryti jį laimingą. Kodėl aš turiu įsiterpti save tarp dviejų žmonių asmeninių gyvenimų? Jis pareigūnas. Pirmūnas. Koks jis laimingas. Kazlas pasijuto labai laimingas. Kodėl jis turi padaryti nelaimingu tokį laimingą žmogų, kuris saldžiai miega ant suoliuko?
Kazlas nutarė pasaugoti miegantį Maceiną, o tuo metu priėjo Siparis. Pasirodė toks valdingas savimi patenkintas, bet nepatenkintas aplinka.
- Kodėl Maceina čia miega? – įsakmiai, žiauriai pasakė Siparis.
- Kas atsitiko? – lyg niekur nieko paklausė Kazlas.
- Kodėl jūs jam leidžiate miegoti?
- Praeik, Sipari, nenervink, nebandyk, mano kantrybės.. pašol von.. Aš vykdau operaciją.. slaptą
Seržantas Kazlas įstatymo verčiamas suėmė Maceiną, Siparis pagrasino kreiptis į dorus žmones.
Bejėgis prieš įstatymą policininkas įsitempė į nuovadą visų išduotą žmogų ir mušė taip, kad Maceinai kelnės suplyšo.
Siparis buvo tas, kuris atsigulė šalia Mamedovos ir glostė jos veidą, bučiavo jos lūpas ir laimingas juokėsi.