Deskripcija. Išrašas

Visai kaip vaistas su instrukcija, kurios niekada neskaičiau, išskyrus šalutinį poveikį.

Kažkur giliai širdyje suvokiau, jog, visgi, tai buvo kvėpuojantis, mąstantis ir visokeriopai funkcionuojantis tvarinys, tačiau šis faktas buvo paskandintas taip giliai mano pasąmonės, kuri elgėsi su kiekvienu it su objektu, kad iškart ėmiau kurpti aprašymą. Tai nebuvo pjedestalas ar savotiškas stabas, ne, toli gražu; gan atvirkščiai, tai buvo išsyk pasmerkiančios ir pražudančios mintys, jei ir iškeliančios – tik akimirkai, kuri man visuomet tokia svarbi. Tikrai, aš buvau akimirkos vergas: dėl sekundės malonumo ruošiausi metams pražūties ir lygiai taip pat dėl pražūties metų aš rengiausi atiduoti savo vienintelę malonumo sekundę. Kaip aš geidžiau apvynioti savo pirštą apie tobulą balansą it tamsią sruogą sodrios nakties, bet, natūraliai, niekada nepasitenkinau nei tyra laime, nei vientisa tragedija. Štai kodėl geidžiau akimirkos; tik labai trumpą laiko dalį skausmas ir malonumas gali atrodyti tarsi proporcingai identiški dvyniai, ir vieną iš akimirkų būtinai sudaro kuris nors tvarinys, vienas iš šimtų kasdien sutinkamų tvarinių. It piliulės, kurių neturėčiau praryti.

Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai, labai retais atvejais gali sumažėti kraujo ląstelių kiekis.

Mano pasirodymas viešoje vietoje buvo impulsyvus sprendimas. Mane lydintis asmenys buvo dar impulsyvesnis sprendimas. Visi jie netiko šiai aplinkai, bet aš maloniai nusprendžiau išleisti savo turimus pinigus baro sąskaitai, taip aprūpindamas abi partijas – save ir mane parlydėjusius. Atsišliejau į medinį staliuką ir belaikant butelį rankose, kaip buvimo toje vietoje pretekstą, stebėjau aplinką. Neilgai trukus į mane įsispoksojo pora tamsių akių lydimų suglumusios šypsenos. Be abejonės, atsakiau tuo pačiu. Kaip kitaip? Juk tai akimirkos dėsnis.

Nuovargis, mieguistumas, silpnumas, reakcijos laiko pailgėjimas, gebėjimo sukaupti dėmesį sutrikimas, depresija. Galima paradoksinė reakcija: neramumas, ažitacija, stresas, nemiga, košmariški sapnai, konfūzija, haliucinacijos ir tremoras. Retais atvejais gali pasireikšti traukuliai.

Deskripcija prasidėjo nuo pokalbio pradžios. Jis buvo nereikšmingas, kaip ir kiekvienas pokalbis su nepažįstamu tarp nepažįstamų. Nors ir šypsojausi, išgirdau mandagų pasiteiravimą: „iš kur šis įniršis? “ Jis turbūt supainiojo įniršį su prisilaikymu nuošalėje; mat, mano atsišliejęs į staliuką kūnas, abejingai permesta ranka ir karts nuo karto butelin susmunkančios lūpos bylojo daugų daugiausia tai. Kita vertus, mes negirdėjom vienas kito žodžių per muziką ir mums reikėjo prisišlieti prie kits kito bei suklusti, jei norėjome ką nors išgirsti. Kaip kvaila. Akivaizdu: mes negalėjome pasakyti nieko reikšmingo vienas kitam. Tačiau kaip gerai auklėti socialinės dinamikos pionieriai, mes klausėmės, dargi – kalbėjom.

Sekreto sankaupa, bronchų obstrukcija ir bronchų spazmas, galintys sutrikdyti plaučių funkciją.

Kokie greiti, bet nedrąsūs žmonės apčiuopti. Jie tyrinėja kitą tarsi drobę. Tyčia, netyčia, už rankos, į kišenę, spust petį. Nustebusi mina, kai nuolat šaltos rankos, ne ką mažiau sutrikęs veidas įsikniaubus į vieno plaukus. Tai buvo šuo žmogaus kailyje nuo pat pradžių; tamsių, poilgių plaukų, nepaklusniai krentančių ant pečių, ekspresyviomis akimis ir tuo balso tonu, pasiruošusiu pamaloninti tinkamą asmenį. Linksminau save mintyse pripaišant jam uodegą. Dar juokingiau, kad iš visos patalpos šis šunėkas pasirinko ciniką. Paklausiau, iš kur žino. Neatsakė. Aiškiai buvo patenkintas savo įžvalgumu.

Antihistamininiai preparatai gali sukelti alerginę odos reakciją, padidinti jautrumą šviesai ir sutrikdyti termoreguliaciją.

Nežinau, ar mūsų familiarumas kilo iš fakto, jog priklausome bendrai canidae šeimai – jo šuniški plaukai atrodė pernelyg švarūs, nors ir netvarkingi, o maniškiai paradoksaliai tobulai tiesūs ir tik barstomi vėjo, ak, kas pagalvotų apie mano kaukimą ar ilčių patikrinimą vidury plikos nakties – tačiau čia panašumai ir baigėsi. Jis atsargiai apžiūrėjo mano smulkius riešus, išvagotus ryškių, mėlynų, kone violetinių venų, brūkštelėjo raktikauliais, darkart įsikniaubė į plaukus, keliskart juos patraukdamas į šoną savo ilgais pirštais, tokiais tinkamais gėrėtis, tuomet perdėdamas ant nugaros keista, tokiems, kaip jis, nebūdinga tvarkinga maniera. Visa tai mane linksmino, – net nuolatinis spoksojimas, gręžiantis mano veide skylę.

Gali sukelti anterogradinę amneziją, ypač pirmųjų kelių valandų laikotarpiu po pavartojimo.

Jei turėčiau bent kiek baltesnę širdį, aš nesuteikčiau niekam vilties. Šunys nesekiotų manęs namo. Juk jie seka tik tuomet, kai paglostai juos per nušiurusį, vienišą kailį, arba, žinoma, patraukliai kvepi. Tuomet aš neliesčiau šių išsidraikusių plaukų. O jie nebūtų nusivylę mano veidu, aidinčiu tuščiais pažadais, niekada neatsakančiu.

Spengimas ausyse.

Veidu nusisukančiu, žvilgsniu, nepripažįstančiu konfrontacijos.

Raumenų silpnumas.

Kaip pabučiuojančios merginos netikėtumas šaltis smeigė tiesiai į paširdžius. Medžiai stovėjo juodi ir nuogi. Patraukiau namo, nežinodamas, kiek smarkiai šuns kvapas įsigėrė į mano apykaklę. Tačiau juk tai viso labo deskripcija.
Stebėjimas.
Paieška.

Pernelyg dažnai pagaunu save trokštant šalutinio poveikio tampant pagrindiniu poveikiu; pernelyg dažnai mane intriguoja akimirka to, kas virsta negerovėmis.

Analizė.
Eksperimentas.
Piliulė.