Metas kai gervių plunksnos krenta į rudenį

Buvo metas kai Dievui sunkiai gijo sulaužyta koja,
Kai tirštu žemų debesų skliautu
Beveik pažeme praskrisdavo gervės,
Kurių vedlys vis pamiršdavo pulką;
O jų klyksmas, skrendant pro miestą,
Smelkdavosi iki smulkiausio nervo dilgetėlėjimo, -
Tarsi didžiulėje šventykloje garsui daug kartų
Atsimušant į sienas ir ilgai nepradingstant.

Buvo metas kai moterys atbukusia nuojauta ir juslėmis
Su skalbiniais nuo virvės surinkdavo
Besiplaikstantį kasdienį nuobodulį
Ir kaip šventyklos sienos atspindėdavo
Menkiausią garsą. O vyrai ramaus buvimo minutėmis,
Palėpėse tarp suvertų tabako lapų, paslapčiomis
Į save traukdavo sodrius sudžiūvusios dervos gurkšnius.

Buvo metas kai debesys tapo miestu
Miestas – gervių pulku,
Gervių pulkas –
Pavėjui besiplaikstančiais skalbiniais,
O Dievo koja taip sunkiai gijo.