Vienoj betono celėj...
– Ištrūkti, – mintis smaugia
Apkrovos carinio
Kalėjimo.
Narve tete- a- tete
Vertikaliai - tik vienas
Kubas oro smarvės–
Graibo uoslę.
Ir požemių drėgmė
Apglamonėja kaulus.
Sulūž-žta galvose –
Triaukščiai, džerž–
Žgiantys koridoriai.
Glitėsiu atidundantys
čebatai.
Įsikerta tarp menčių.
Viepiasi. Užmušinėja:
–Tavęs jau niekas nemylės
Gyva esi supūdyta.
Už mūrų obelų žiedai
Atiteškena:
– Myžk po savimi.