Skirtumai

Tu sakai – jau ruduo,
Pilnos liūdesio pievos pritvinusios
Ir gelsvais atšvaistais vakarėja upelio gelmė.
Bet, brangus, tai mėnuo,
Kada  žolės  auksais apsivijusios,
Kada džiugesio spindesį vaikos pakrančių žaismė.
Kai man noris šėlioti su vėjais  - svajonių padraikomis.
Kai medum aptaškyti ridenas lėkštėj obuoliai.
Ten  mes randam  vaikystę kaštonais rudais apsitaisiusią
Ir iš ąžuolo gilių žmogiukais po  retro langais.
Tu kaskart neryžtingai į rudenio aslą pasibeldi,
Ir sudrėkusį skruostą prie vartų nykimo glaudi.
Aš sakau – jau ruduo,
Kaip man gera stebėti išdykėlį
Ir kartu paniūniuoti spalvotų dienų sumaišty.