Žemuogių taku

Nepyk, aš ne iš to pasaulio,
Kur ašaros ir juokas – banalu.
Atleisk, nenoriu pilko kelio...
Aš žemuogių taku brendu.
Ir, kai užgavęs, nesuprasi,
Kad sapnas man toks pat svarbus
Kaip tau gardesnis duonos kąsnis –
Paleisk mane tu iš namų.
Sugrįšiu dvigubai laiminga,
O jeigu ne – tai būsi tu,
Nes su manim tau saulės stinga,
O aš šalia tavęs – dūstu.