Šiandien ilgas ilgas vakaras...kai laikrodis tiksi, o nesinori miegot. Fone groja švelniai agresyvi muzika, kuriai pasibaigus spaudžiu "repeat". Ir taip pora valandų...mąstau apie dalykus, kurie man nepriklauso. Iš kur viskas ateina? Ir kur viskas dingsta? Ir kokia mano misija šioje Žemėje...
Pagalvojau ir apie tai, kas nuo manęs priklauso. Aš galiu sau susikurti gyvenimą tokį, kokio noriu...pasikloti balto šilko patalus arba miegoti ant šieno. O dabar tik klaidžioju tarp savo minčių, bandydama priimti svetimas. Jos įsisuka, palieka savo neaiškius pėdsakus, kuriuos tyrinėdama pamirštu savo pačios žingsnius. Kartais bėgu. Atgal. Nes į priekį nueiti visada suspėsiu, o praeitis, nejudinama dyla. Toks gyvenimo dėsnis. Ir jis yra beprotiškai teisingai. jei tik išmokčiau nežiūrėti per petį...
Žmogus save analizuoja kaip kūną...kaip sielą. O kas yra tarp jų? Juk turi būti nematomas, nejuntamas ryšys, kuris jungia šias dvi materijas. Kodėl mano siela yra mano kūne? Kažkas turėjo nutikti, kad taip įvyktų. Ir esu įsitikinus, kad įvyko! Ir man nesvarbu kas. Tikrai. Man nerūpi.
Tik noriu apie tai galvoti.
Gal todėl, kad niekada nesužinosiu atsakymo.