Akmenų laivas (VII)

ELENA


Kur aš?
Akyse liejantis vaizdui, Skaistė įsitveria stalo krašto ir pabando išsilaikyti nesusmukusi. Ne iš karto suvokia, ką mato, o po kelių akimirkų suvokusi pražioja burną, tačiau riksmas užstringa gerklėje.
- Ką man toliau daryti? - išgirsta nekantrų, griežtą balsą šalia.
Ten stovi Gotardas, valydamasis rankas į prasegiotus marškinius. Jo veidas baltas it popierius, lūpos virpa ir nors jis atrodo išsigandęs, balsas išlieka toks pat šaltas ir stiprus.
Skaistė dar kartą pažvelgia į stalą ir kimiai sudejuoja, atpažinusi save, paplūdusią kraujais, suraišiotą virvėmis ir netgi tebeturinčią pulsą, nes kraujas iš vienintelės žaizdos krūtinėje tebesiveržia lėtais tvinksniais. Kruvinas peilis padėtas šalia, Gotardas tebesivalo rankas lyg tikėdamasis, kad įrankio daugiau neprireiks.
Ant stalo gulinti antroji Skaistė aprengta lengvais, baltais marškiniais, raudona suknia beveik derinasi prie plintančios kraujo dėmės. Skubiai apsižiūrėjusi mergina susivokia vilkinti tokius pačius rūbus.
- Kodėl?.. - vapa Skaistė, negalėdama atsigauti. - Kas... čia buvo, kodėl aš...
- Ei, netylėk! - užriaumoja Gotardas, nuo to balso ji krūpteli visu kūnu. - Sakyk, po velniais, ką man toliau daryti!
Skaistė apsidairo po erdvų rūsį, pasieniais nukrautą dėžėmis ir statinėmis. Čia nėra daugiau žmonių, tik ji, Gotardas bei kita ji, pririšta virvėmis prie stalo ir jau nekvėpuojanti.
„Kaip aš čia atsiradau? “ - tvinksi įkyri mintis.
Laiptai, nesibaigiančios pakopos, isteriškas Agnetos riksmas, besivejantis iš paskos, kol kelią užtveria storos durys, užšaunamos masyviu kaiščiu...
Ne, ne tai!
Skaistė papurto galvą, stengdama atsirinkti savo ir svetimus prisiminimus. Galva, rodos, tuoj trūks pusiau, bandydama išlaikyti savyje du gyvenimus.
- Ak, tu jau padarei TAI, - pasiekia ausis svetimas vyriškas balsas, kurio ji dar nė karto nėra girdėjusi. Skaistė grįžteli į balso pusę, tačiau ten tik Gotardas, kuris spokso į sieną, laukdamas kažkokio stebuklo. Prie sienos stovi aukštas veidrodis masyviais rėmais, ten nieko daugiau nėra.
- Pats matai, kad padariau, - dusliai prakošia dvarininkas. - Sakyk, ką man toliau daryti.
- Ar stalo kraštus paruošei taip, kaip liepiau?
- Taip, su grioveliais, kad kraujas...
Gotardas pasitrina kaktą ir susikeikia, nedrįsdamas pažvelgti į lavoną.
- Dėl Dievo meilės, Goti, elgiesi kaip merga! Susiimk, juk nori susigrąžinti ją? Ar jau persigalvojai?
- Ne, ne... Viskas gerai, aš padarysiu viską iki galo!
- Paversk stalą, kad visas kraujas imtų tekėti labiau į vieną kraštą. Tau reikia jo surinkti į taurę tiek, kad užtektų pažymėti teritorijai uždaru ratu, kuriame Sofija gyvens. Čia jau tavo reikalas, kiek žymėsi. Tik turėk galvoje, kad iš tokios menkos mergaitės kraujo bet kuriuo atveju neišbėgs daug. Nepradėk laistyti pievų kur pakliuvo, supratai?
Skaistė lėtai traukiasi į šalį, niekaip negalėdama įžiūrėti to, su kuo kalbasi Gotardas. Atrodo, tarsi balsas sklistų iš sienos, arba iš paties veidrodžio, nes ponas žiūri kaip tik į jį. Tačiau veidrodyje atsispindi tik dalis rūsio ir kraupioji scena, ten daugiau nieko nėra.
- Vadinasi, - urgzteli Gotardas, - teks pjauti dar, kad išleisčiau kuo daugiau kraujo? Tu šitą man nori pasakyti?
Staiga veidrodyje išryškėja tai, ko Skaistė nemato rūsyje – tarp jos ir Gotardo, lavono galvūgalyje atsiranda dar vienas siluetas.
- Bus geriausia, jeigu nupjausi jai galvą, - sako žmogus iš veidrodžio.
- Kumelio tu šūde, kuo mane laikai?! - ūmai įsiunta Gotardas. - Bent supranti, kad aš čia savo dukterį papjoviau?! O tu... tu man dar siūlai išmėsinėti ją?!
- Aš tau žadėjau, kad lengva nebus, - gergždi ramus, savimi patenkintas balsas iš veidrodžio. - Viskas labai paprasta, Goti. Kiek teritorijos aprėpsi grynu Elenos neskiestu krauju, tiek tavoji Sofija ir turės. Jei nori vieno pastato, tai nesikankink, pakaks to kraujo. Bet jeigu kada nors panorėsi išsivesti ją į lauką, tada jau teks pasidarbuoti pjūklu, ar ne?
- Ką judu čia darote?! - neišlaikiusi suklykia Skaistė, tačiau jos balsas tuščiai atsimuša skliautuose – niekas jos neišgirsta.
- Nešdinkis ir duok man pagalvoti! - sudejuoja Gotardas.
Siluetui atspindyje išnykus, jis ištraukia iš po stalo didžiulę juodą taurę ir atsargiai pastato prie kampo, ties lavono galvūgaliu. Kraujas jau nebesiveržia iš žaizdos, tačiau visas stalas juo aptekęs. Gotardas apeina iš kitos pusės, nuplešia nuo vienos dėžės lentą ir pritūpęs kilsteli stalo kraštą. Pakišęs lentą po apačia, jis atidžiai stebi, kaip išskaptuotuose grioveliuose kaupiasi juodas skystis.
- Tai šitaip tu ją myli? - iškošia pro sukąstus dantis Skaistė. - Savo dukterį, prakeiktas išgama – tu ją TAIP myli?!
Gotardas jai nieko neatsako, net galvos nepakelia, susikaupęs savo mintyse. Tvardydama ašaras, Skaistė puola prie rūsio durų, ketindama pasprukti iš šios vietos, kad nematytų to, ką Gotardas padarys. Tačiau skląstis nepasiduoda – net neįmanoma jo paimti į rankas, tarsi plonutė, neįtikėtinai slidi plėvelė saugotų nuo prisilietimo.
- Išleisk, po velniais, mane iš čia! - isteriškai suklykia per visą rūsį ir susmunka kampe, apsipildama ašaromis.
Žino, kad klyksmai nebus išgirsti, kad ir kaip stengtųsi.

Gotardas pradingsta rūsio gilumoje, kur kažko ieško, mėtydamas įvairius daiktus į šalis. Kai jis galų gale grįžta atgal ir prideda surastą pjūklą lavonui prie kaklo, Skaistė susigūžia kampe, užspaudžia delnais ausis ir klykia neskaičiuodama laiko, savo kūnu jausdama kiekvieną trūktelėjimą. Galvoje likęs vienintelis troškimas – kad košmaras kuo greičiau liautųsi.

Pasitraukia iš komos jau gerokai užkimusi, kojomis pajutusi vėjo dvelksmą. Rūsio durys praviros, o Gotardo šešėlis tolsta laiptais į viršų, ten šiek tiek girdėti moteriški verksmai. Skaistė nejučia prisimena Agnetą – auklę, kuri ja rūpindavosi nuo mažens.
O gal tai buvo kita ji, kitas gyvenimas?..
Atsistoja, nedrįsdama pažvelgti į stalo pusę. Skrandis spazmuoja vien pagalvojus apie tai, ką gali pamatyti, todėl patraukia prie laiptų, ketindama išvėdinti plaučius nuo troškaus kraujo kvapo.
- Ei, mergaite, - atsklinda pašaipus balsas iš už nugaros ir mergina grįžteli tarsi įelektrinta.
Veidrodyje kitapus stalo išryškėjęs siluetas dėbso į ją juodomis akimis. Nuo tarpdurio Skaistė įžiūri tik kampuotus pailgo veido kontūrus, pliką viršugalvį ir vešlią barzdą, kurioje dar matyti plėšri šypsena.
- Mergaite, - pakartoja padaras iš veidrodžio, - man patiko tavo daina, kai mylintis tėvas tau pjovė galvą. Labai norėčiau, kad tu ją pakartotum dar ir dar kartą, kai mudu netrukus susitiksime.
- Kas tu toks? - klausia ji, tvardydama pykinimą. - Ko tau iš manęs reikia?
- Viską jau gavau, ko man reikėjo. O netrukus gausiu dar daugiau, kai Gotardas baigs pilti kraują. Jei nori, gali bėgti jam iš paskos ir pabandyti sutrukdyti.
Nieko gero nežadanti šypsena barzdotame veide nutįsta dar plačiau.
- Šiandien ta diena, kai dvaras prasmegs, ar ne? - susipranta Skaistė. - Reiškia, tai tavo darbas.
Padaras liaujasi kvailai vypsojęs.
- Tu ne Elena, - suurzgia jis iš veidrodžio. - Tu negali šito žinoti, o tai reiškia, kad esi tik aidas iš kito laiko. Nieko tokio, mudu taip pat kada nors susitiksime, aš mielai pasiklausysiu ir tavo dainų, kad ir kas tu bebūtum!
Atspindys pradingsta iš veidrodžio, užleisdamas vietą rūsio vaizdui. Jausdama augančią paniką, mergina ima skubiai kopti laiptais į viršų.

Staiga Skaistė atpažįsta vietą, į kurią pakliūva – tai dvaro rūmų priemenė su dvejomis laiptų aikštelėmis. Viskas čia likę taip pat, kaip ir požeminiame pasaulyje, tik daugiau šviesos, sklindančios iš antro aukšto bei pro pusapvalius langus abiejuose priemenės galuose.
Prie laiptų verkia moterys, kurių viena pažįstama nuo mažens – tai auklė Agneta, o ją apkabinusi guodžia Barbora su senąja virėja Siga. Gotardo nematyti, tačiau galinės durys pusiau praviros, iš ten ir plūsta į vidų gaivus skersvėjis.

O štai ir jis pats, kartu su milžinu Mateušu pasilenkęs žengia  per krūmus link raudonų plytų bokšto.
Aitvarų bokšto
Gotardas stumia prieš save kažkokį vienratį įtaisą, atidžiai sekdamas kiekvieną rato apsisukimą. Kas kelis žingsnius vis atsisuka atgal, patikrina žemę.
Kai Skaistė visu greičiu pribėga arčiau, pastebi juodą taurę, įtaisytą vienračiame vežimėlyje. Paskui ratą nusidriekęs aiškus raudonas pėdsakas tik padidina įtarimą – beprotis pasiruošęs panaudoti kraują kuo taupiau, nusprendęs skirti Sofijai didžiausią įmanomą teritoriją. Kiek toliau priekyje grėbliais darbuojasi dvaro bernai, lygindami ir plūkdami savo ponui žemę.

Klyksmas šioje vietoje neturi prasmės – Skaistė tuo jau įsitikinusi. Žmonės galbūt kažkiek jaučia ją, bet nesuvokia ir nebijo. Užkirsti kelio jiems neišeina, nes pačią nesunkiai nustumia šalin net nepaliesdami. Daiktų nepaimsi, durų neatversi, o išgąsdinti galėtų nebent...
Mergina apsisuka ant kulno prisiminusi. Kiemo gale darbuojasi bernai, kraudami šieną į kupetas, ten pat juoduoja praviri arklidžių vartai. Jokių kliūčių jos kelyje. Sugniaužusi delnuose sijono kraštus ji pasileidžia visu greičiu per kiemą, jausdama plikais padais visus žemės nelygumus. Tai dabar atrodo tarsi savaime suprantama – visada taip bėgiojo. Niekas čia jos nepastebi, nesukliudo įbėgti į arklides, kur žirgai ramiai lūkuriuoja savo garduose, tingiai skabydami šieną ir žvairuodami į arklininką, užsnūdusį ant šiaudų krūvos.
Tačiau gyvuliai kaipmat suklūsta, kai ji prisiartina per daug arti. Visi kaip vienas ima neramiai šnarpšti ir kilnoti galvas. Skaistė pasilipa ant vežimo, užšoka ant gardo sienos ir atsiduria žirgams už nugaros, kur sukrautos atsarginės lentos. Lentų sukrauta pakankamai, kad galėtų žengti jomis neįlūždama pas kurį nors gyvulį į svečius. Nors kažin ar lentos iš viso lūžtų po vaiduoklio kojomis...

- Kas čia jums visiems užėjo?! - nusirita nuo šiaudų arklininkas, pažadintas triukšmo. Vyras sutrikęs eina palei gardus, krapštydamas akis ir ieškodamas žirgų nerimo priežasties. Tikisi pamatyti įsmukusią lapę, ar šešką.
Skaistė kreivai šypteli, žengdama lentomis ir stebėdama bergždžias arklininko pastangas. Pasiekusi arklidės galą ji nušoka ant sienos viršaus tarp dviejų gardų – ten buvę žirgai kaipmat stojasi piestu ir netgi pati mergina išsigąsta jų aršumo.
- Nešdinkitės iš čia! - užrinka ji ir netgi paspiria koja piestu atsistojusio kumelio nugarą. Šis išsigandęs žengia užpakalinėmis kojomis į priekį ir pasikabina ant vartelių, o po akimirkos griūva neišsilaikęs, persiversdamas per vartus ant nugaros ir visomis keturiomis spardydamasis ore. Kairėje pusėje siautęs galingesnis žirgas savo vartelius tiesiog sulaužo ir po akimirkos jau visu greičiu pasileidžia prie atvertų arklidžių vartų. Arklininkas vos suspėja pasprukti jam iš kelio. Pirmajam iš paskos nušuoliuoja kumelys, pagaliau išmokęs atsiversti ant kojų.
Skaistė peršoka ant gretimos sienos. Apačioje buvusi kumelė su mažu kumeliuku žvingteli kartu, mažylis dar bando pasislėpti motinai po papilve. Tačiau netrukus abu  neša kudašių, gardo vartams neatlaikius spaudimo.
Arklininkas pats pasileidžia bėgti rėkdamas, kad kas nors padėtų jam skubiai uždaryti arklides, kad va, matai, arkliai išprotėję.
Skaistė skubiai nušoka ant šiaudų krūvos ir suspėja išsprukti lauk – išsigandę bernai užramsto arklidžių vartus kartimis, burbėdami tarpusavyje, kad ponas su tais moterų klyksmais dvare greičiausiai bus patį velnią prisišaukęs, nes dar nebuvo nutikę, kad žirgai šitaip siautėtų.
Kumelė su savo mažyliu sustojusi prie dvaro vartų, neramiai kilnoja galvą, uosdama orą. Kiti du žirgai prapuolę, o arklininkas rėkia, kad kas nors jotų gaudyti, antraip ponas užmuš.
Skaistė apsidairo Gotardo. Šis jau nuvažiavęs su savo vienračiu prie tolimiausio galo, kur auga galingas ąžuolas – tas pats medis, kuris vėliau išgelbės jai gyvybę. Dabar Gotardas sustojęs stebi, kas vyksta kieme, o link jo bėga keli bernai su naujienomis. Kad ir ką ponas atsako, Skaistė neišgirsta.
Ji ima atsargiai sėlinti prie kumelės, ketindama apeiti ją taip, kad išgąsdintas gyvulys pasileistų tiesiai į Gotardą su vežimėliu. Galbūt pavyks apversti ir viskas čia pat užsibaigs.
Prie tos pačios kumelės bando prisiartinti dar vienas žmogus, bet mergina neabejoja, kad dabar ji kvailam gyvuliui yra kur kas baisesnė nei kažkoks bernas su buroko lapu.

Sustoja pusiaukelėje, apimta negero įtarimo. Kieme laksto pakankamai daug žmonių ir jai įprasta, kad niekas jos nepastebi, tačiau dabar tarp jos ir vartų stovi vienas vyras, kuris, regis, žiūri tik į ją ir į nieką daugiau.
Negana to, jis varto rankoje lenktą durklą, kreivai šypsodamasis, stebėdamas Skaistę iš po suveltų plaukų kupetos, nuklojusios pečius ir dalį veido.
To vyro veidas atrodo itin jaunas, išvagotas randų, suteikiančių jam savotiško brutalumo. Ir jo rūbai visai nesiderina su tais, kuriuos nešioja Gotardo žmonės. Kur kas senesni, grubaus darbo, primenantys lengvus šarvus, kurie išilgai bei skersai suraižyti gilių įpjovų, lyg atlaikę ne vieną mūšį.

Skaistė stovi it įbesta, akimis sekdama nepažįstamąjį, tikėdamasi, kad jai viso labo pasivaideno ir šis keistuolis netrukus praeis pro šalį.
Tačiau jis taikosi tiesiai į ją. Mergina žengia porą žingsnių į šoną, o tada apsisuka ir puola bėgti, nes įsitikina visiškai – vyras kuo aiškiausiai mato ją.
Tik pabėgti toli nepavyksta basai ir dar su sijonu. Stiprūs pirštai nutveria už sprando ir pastumia į priekį, kur ji griūva į žolę, stengdamasi kuo skubiau atsiversti veidu į užpuoliką.
Į gerklę įsirėmus aštriems ašmenims Skaistė aikteli, pajutusi, kad oda tuoj neatlaikys.
- Nesijaudink, - nusišypso vyras, savo kūnu užtemdydamas jai dangų.
Mergina sumirksi išsigandusi, stengdamasi nejudėti ir kvėpuoti kuo lėčiau.
- Vienas labai senai miręs žmogus man pranešė, kad tu buvai labai negera mergaitė, - vis dar šypsosi užpuolikas, demonstruodamas nesuskaičiuojamą gausybę randų veide. - Todėl tau teks palūkėti pabaigos čia, kartu su manimi. Žaidimas su arkliukais baigtas.
Ašmenys pasitraukia nuo kaklo taip pat staigiai, Skaistė atsargiai kilsteli delną ir paglosto nuspaustą vietą, tikėdamasi žaizdos. Neužčiuopusi kraujo lengviau atsidūsta, tačiau neskuba kilti nuo žemės. Žmogus randuotu veidu ją įdėmiai stebi, retsykiais mesdamas žvitrų žvilgsnį į šalį, kur Gotardas su savo žmonėmis tebesidarbuoja, piešdamas kruviną liniją.
- Kas tu toks būsi? - išlemena Skaistė.
- Tavo asmeninis sargas šiuo metu, - nusišypso vyras, parodydamas eilę aštrių kaplių. - Jeigu bandysi krėsti kvailystes, galiu labai lengvai virsti tavo kankintoju ir patikėk - netgi po mirties yra pakankamai daug būdų patirti žvėrišką agoniją.
- Tu bent žinai, ką Gotardas bando čia padaryti? - ji pasikelia ant alkūnių ir bando lėtai sėstis, nenuleisdama atsargaus žvilgsnio nuo užpuoliko.
- Aš žinau, kad viskas bus gerokai kitaip, nei Gotardas tikisi, - šypsena randuotojo veide kiek surimtėja. - Bet tai yra pakankamai teisinga jo atžvilgiu, juk visgi jis sugebėjo nupjauti galvą savo nuosavai dukteriai, kad prikeltų mirusią žmoną. Tinkama kaina, kurią mes galime pasiūlyti tokiam kaip jis... Beje, tu juk nesi jo duktė, ar ne? Per daug gerai žinai, kas vyksta aplinkui. Man tu panašesnė į aidą, atsklidusį iki šios vietos pasižiūrėti, kas ir kaip. Taigi, kas tu tokia?
- Brigita, - sumeluoja Skaistė.
- Gražus vardas, - paglosto jos skruostą durklu vyras. - Gali mane vadinti Dalheidu, nes aš būsiu tavo prižiūrėtojas, kankintojas ir budelis iki pat šio reikalo pabaigos. Ir nemanyk, kad kvailystės atveju pavyks išvengti skausmo. Žmonės netgi po mirties sunkiai atsikrato įpročio turėti senąjį pavidalą, jausti skausmą ir kraujuoti. O dar įdomiau, kad netgi sužinoję apie tai jie vis tiek sunkiai atsikrato senųjų įpročių. Tuo pomirtinis pasaulis ir yra žavus, ypač mums, kurie niekaip nesusiruošia išeiti.
Dalheidas šypsosi savo kraupia šypsena, žiūrėdamas Skaistei tiesiai į akis.
- Negalvok, kad tavo vietoje aš regiu Gotardo mažąją mergiotę, kurioje tu slepiesi, - sako jis daug tyliau. - Aš pernelyg senas, kad apsigaučiau tokiais triukais, mano mieloji. Matau tave tokią, kokia tu iš tiesų esi, todėl nesitikėk pasislėpti dvare, kai viskas pasibaigs. Tavo geltonas kasas ir pilnas, prisirpusias krūtis dabar jau pastebėsiu iš tolo.
Skaistė nejučia sugniaužia kumštelius ir įsitempia, jausdama augančią paniką.
- Panašu, kad Gotis jau įpusėjo savo kelią, - apsidairo Dalheidas. - Na, senis bent jau išradingas, šito iš jo neatimsi. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kraujo linijas braižyti galima šitokiu būdu.
Jis pamėtėja durklą į orą ir pagauna už ašmenų. Tada trumpam pasikelia nuo žemės, kad pasislinktų Skaistei labiau už nugaros. Nutveria už peties, neleisdamas šiai pajudėti.
- Žinai, koks yra didžiausias mūsų privalumas? - pavarto ginklą delne. - Galime būti bet kur, bet kurioje vietoje, netgi bet kuriame laike, reikia tik trupučio praktikos. Bent jau man asmeniškai prireikė poros šimtų metų, kad iš visiško kretino, mojuojančio surūdijusiu gelžgaliu, virsčiau gracingai gerkles pjaustančiu sadistu. Beje, tai ne aš sugalvojau, tai Gunaras man pasakė – jis geriau mato iš šalies.
Dalheidas suima Skaistės veidą dešine ranka ir palenkia, išryškindamas kaklo linkį. Ši bando neryžtingai priešintis, tačiau petį palietę ašmenys padaro savo. Ji paklūsta.
- O labiausiai gaila, kad po dviejų šimtmečių aš tai galiu daryti tik panašiems į save, - sušnabžda vyras. - Arba į tave. Gyviesiems nė motais, kad ir kiek stengtumeisi perpjauti jiems gerkles. Arba padaryti va taip...
- Ne!..
Skaistė suglaudžia šlaunis, pajutusi žemyn besiskverbiančius pirštus. Nutveria Dalheido ranką, tačiau peša tik tiek, kad į šoną įsiremia durklo smaigalys.
- Prašau, nereikia...
- Nagi nagi, - šypsosi šmėkla jai už nugaros. - Kadangi tai pirmas mūsų pasimatymas, aš pažadu būti labai skanus. Patikėk, jie šiame amžiuje nemoka tokių dalykų, kokius aš išmanau.
Durklo smaigaliui pradrėskus odą, Skaistė sukanda dantis.
- Ir tu nebeturi jokio kūno, kurį būtų galima išniekinti, - juokiasi Dalheidas. - Taip kad laimi bet kuriuo atveju. Tau net nebūtina žiūrėti į mano veidą, jeigu nepatinka senieji karo randai.
Pašaipūs žodžiai tik paskatina ryžtą kovoti, tačiau skausmas šone darosi nepakenčiamas. Dalheido pirštai praskečia neklusnias kojas ir godžiai įsiskverbia į ją, it demonas iš karto keliais peniais. Šlaunys įsitempia prieš merginos valią, kilstelėdamos aukštyn, o durklą laikanti sadisto ranka pagaliau palieka ramybėje jos šoną ir atsiduria tarp krūtų, suspausdama tvirtame glėbyje.
- Štai, pasižiūrėk, kokia tu visgi apgailėtina, - sako Dalheidas. - Net nebeturėdama tikrojo kūno vis dar galvoji, kad gali patirti malonumą ir žinai ką? Galėčiau lažintis iš savo galvos, kad tu jį patirsi vien dėl to, kad aplinkui sukiojasi šitiek žiūrovų.
Nors Skaistė žino, kad tie, kurie skuba pro šalį savo reikalais jos visai nemato, užuomina priverčia pasijusti nepatogiai, suabejoti. Nejučia mergina ima dairytis, ar tikrai ji tokia nematoma.
Sukandusi dantis ji bando pasipriešinti prievartai, tačiau tampa tik blogiau – Dalheidą tai dar labiau sujaudina, jis tvirčiau prispaudžia ją prie savęs, beveik nebeleisdamas įkvėpti bei nepaliaudamas glostyti tarp kojų iš karto trimis pirštais.
Palieka ramybėje vos akimirkai, kad  nutrauktų trukdantį sijoną kiek žemiau, o tada vėl įsiskverbia ir Skaistė nejučia pasišlykšti suvokusi, kad kūnas ima reaguoti į prievartą savaip.
- Taip ir žinojau, - juokiasi Dalheidas, - kad neatsikratysi įpročio pajusti viską taip, lyg būtum gyva, ar ne, Brigita? Žiūrėk, Gotardas tuoj viską užbaigs, jau akimirkos beliko iki jo atpildo. Tau įdomu, kiek liko iki tavojo?
Nutvėrusi vyro ranką ji sugriebia durklą ir suleidžia dantis jam į  riešą, išplėšdama ginklą. Beveik nežiūrėdama suvaro ašmenis prievartautojui į šlaunį. Tačiau vietoje riksmo netikėtai išgirsta juoką - Dalheidas nė negalvoja jos paleisti, kvatodamasis visu balsu ir Skaistė su siaubu suvokia, kad tame juoke atsiranda žiaurių gaidų.
- Neblogai, visai netgi puikiai! - kvatojasi jis, suleisdamas pirštus dar giliau į ją. - Juk aš tau minėjau, kad turėjau du šimtus metų šio bei to išmokti? Skausmas man yra lyg išmestas lauk artefaktas, gali stengtis kiek tik nori. Tačiau tu... Labai įdomu, kiek skausmo ištvertum, kol sugebėtum jo atsisakyti?
Skaistė klykteli iš siaubo, pajutusi durklą po marškiniais, įnirtingai pjaunantį sagas ir medžiagą.
- Niekur dar nebėk! - kvatojasi jis, dantimis nutverdamas kairę Skaistės ausį. Ašmenys prisispaudžia prie apnuogintos krūties ir Dalheidas brūkšteli jais žemyn, kraupiai suurgzdamas iš tik jam vienam suprantamo malonumo.
Negilia žaizda paplūsta kraujas, aštrus skausmas persipina su įniršiu, gėda bei sadistišku dilgčiojimu papilvėje. Skaistė užverčia galvą į dangų, maldaudama šią visatą kuo greičiau išnykti.

Kažkas negero vyksta su saule – geltonas diskas danguje tarsi apvestas juodu rašalu, o visa šviesa išsiskaidžiusi į atskirus spindulių pluoštus, kurių kiekvienas įgauna vis kitokią spalvą. Dangus jau ne žydras, o tamsiai mėlynas ir vis sparčiau juoduoja, skeldėdamas dar tamsesnėmis properšomis, kol galop pati saulė praryjama.
Akimirką tampa visiškai tamsu, tik vis garsėjantis žmonių klyksmas ir isteriškos raudos skardi aplinkui, o per tuos balsus prasimuša galingas Gotardo riaumojimas:
- Nutilkit, prakeikti šunys, kad man nė vieno balso nebūtų, antraip nuplaksiu visas mėsas nuo kaulų!
Regis, ponas dar pats nesupranta, kas vyksta, tačiau tikisi, kad taip ir turi būti.
O po akimirkos danguje užsižiebia silpnos pašvaistės, kiekviena juoda properša ima skleisti švytėjimą,    vaiduokliškais šešėliais nuspalvinantį visą dvarą, pievas bei miškus iki pat horizontų.
- Ir tai dar ne viskas, - juokiasi Dalheidas į ausį Skaistei, kuri virpa jo kietame glėbyje, nebeįstengdama atskirti skausmo nuo vis augančio, pulsuojančio malonumo, kurio pati nekenčia visa širdimi. - Dar ne viską pamatei!
Krūpteli žemė, horizontai ima pamažu nykti, laukams bei miškų plotams skeldėjant ir smengant žemyn, į tirštą, juodą tamsą, kurioje visiškai nieko nematyti.   Gotardas jau nebesikeikia, dairydamasis į visas puses, pats nesuprasdamas, kas darosi. Jo žmonės staugia  iš siaubo it žvėrys, užspeisti į kampą, o iš visų pusių atsklinda tolimas, duslus bei agresyvus grumėjimas.
Miško juosta anapus tvoros šaižiai suvaitoja  raunamomis šaknimis, medžiai išdidžiai linkteli ir po akimirkos žemė ten pranyksta, nusmegdama į tamsą bei nusinešdama beveik visą tvorą su puse vartų. Kitoje kiemo pusėje pusiau skyla koplyčia, viena jos dalis nugarma pirmiau kitos.

Pasaulis ūmai nustoja egzistuoti, visas jis atkirstas nuo pažymėtos dvaro teritorijos.
O iš tolybių atriaumoja juodo vandens siena, nusidriekianti tiek į visas puses, tiek į siaubingą gylį. Riaumojimas vis auga, kurtindamas ausis o galop netgi pradėdamas virpinti žemę. Sekundės dalį Skaistė tariasi įžvelgusi kažkokius milžiniškus siluetus už artėjančio vandens sienos, galbūt pačius leviatanus, nešamus srovės.
Ji instinktyviai užsimerkia, perverta siaubingo trenksmo, kai vanduo kažkur gilumose susitinka iš visų pusių ir ima kriokdamas kilti aukštyn.
Ir visą šitą peklą permuša Dalheido juokas, vyras kvatojasi, kandžiodamas Skaistės kaklą ir nė neketindamas jos paleisti.
Vanduo iš visų pusių apsiveja dvarą ir tada šauna į viršų, supurtydamas aplinkinius pastatus. Kai kurios sienos neišlaiko ir griūva, palaidodamos po savimi besitikėjusius surasti ten prieglobstį. Dalis bangos persiverčia per kraštą, nuplaudama nepritvirtintus daiktus, gyvulius ir tuos, kurie pasipainioja per arti.
Taip kartojasi kelis kartus, vis silpnėjančiomis atakomis, kol galop viskas liaujasi, nurimsta, o iš už krašto tepasirodo pavieniai purslai, kylantys nuo dūžtančių apačioje piktų bangų keterų.
Begalinių vandenų apsuptame dvare ūmai įsivyrauja tyla, kurioje visi išlikusieji patyliukais meldžiasi, laukdami dar baisesnių dalykų. Tiktai kažkur giliai pastatuose girdisi silpnas, isteriškas rypavimas.
- Aš tau sakiau, - sumurma Dalheidas apkvaitusiai Skaistei į ausį, - kad sugebėsi patirti malonumą. Ką gi, panašu, kad viskas čia jau baigta.
Jis nubraukia drėgnus pirštus į merginos šlaunį ir  paniekinamai nustumia ją į žolę, kildamas ant kojų. Skaistė pasitraukia atbula nuo jo, bandydama susisupti į supjaustytus marškinius, trokšdama tik vieno – kad viskas kuo skubiau užsibaigtų, pranyktų iš akių. Jaučia purtantį pasišlykštėjimą savimi, kad nesivaldė, nesugebėjo ištrūkti ar atsispirti.
Dalheidas išsisklaido ore vos už kelių žingsnių, prieš tai pamojavęs jai durklo ašmenimis ir padovanojęs randuotą šypseną.

- Melchiorai! - užriaumoja staiga per visą kiemą Gotardas, atgavęs kalbėjimo dovaną. - Tu, prakeiktas išgama, ką tu padarei?! Ei, Melchiorai!
Jam atsako tik aidas. Ponas apsidairo aplinkui, vis dar šaukdamas tą patį vardą, tada nubėga į dvaro pastatą.
Įsitikinusi, kad išlikusieji vis dar nepastebi jos, Skaistė nuseka Gotardui iš paskos.

- - -

Dvaro viduje dabar tamsiau nei bet kada anksčiau. Sienos suskeldėjusios nuo žemės drebėjimų ir bangų smūgių, tačiau nė viena neišgriuvusi. Grindys nusėtos tinko gabalėliais ir spaliais, išpurvintos daugybės pėdsakų. Skaistė išgirsta teberypuojančią Agnetą, ji slepiasi viename iš kambarių. Gotardo niekur nematyti, nesigirdi jo balso nei  prie įėjimo į rūsį. Skaistė nusileidžia laiptais kiek žemiau, tačiau rūsyje tylu it kape.
Prisiminusi Sofiją ji susipranta, kur ponas dabar gali būti. Visas šis košmaras tik dėl jo žmonos - savaime suprantama, kad Gotardas pirmiausiai lėks pasižiūrėti, ar pavyko.
Sunkios durys į menę uždarytos, o ji negali net nulenkti rankenos – pirštai paprasčiausiai nesugeba jos sugriebti, kad ir kaip smarkiai stengtųsi. Galop neištvėrusi smogia kumščiu į duris, tačiau naudos iš to mažai. Ranką susitrenkia, o garso jokio.
Tačiau Gotardas netrukus pasirodo pats, visas baltas it kreida ir įsiutęs. Jam iš paskos žengia vyras kampuotu veidu ir barzdota šypsena, kurį Skaistė prisimena regėjusi veidrodyje. Jis susisupęs į pilką apsiaustą, per liemenį perrištą virve. Panašus į vienuolio abitą, tik kad savininko veide nė ženklo vienuoliško pamaldumo.
Juodos it naktis akys perskrodžia Skaistę, šypsena praplatėja dar labiau, tačiau jis netaria merginai nė žodžio, sekdamas paskui Gotardą. Netrukus abu išeina pro duris į lauką ir Gotardas ištiesia drebančią ranką į vandens pusę, į juodą dangų, žybsintį pašvaistėmis.
- Kokio perkūno, Melchiorai?!
- Goti, - nusijuokia padaras. - Goti, Gotardai, bet juk viskas taip, kaip mes tarėmės, ar ne?
- Mes tarėmės, - išrėkia ponas, - kad tu man žmoną gyvą grąžinsi, o ne į pragarą visus nutrenksi!
- Ir aš padariau taip, kaip tu norėjai, - Melchioras nulenkia galvą, jo balsas tampa šaltas it ledas. - Gotardai, nejaugi tu galvojai, kad mirusieji gali taip lengvai vaikščioti gyvųjų pasaulyje?
- Betgi tu man liepei pažymėti teritoriją, kurioje ji galės gyventi! - sudejuoja Gotardas.
- Ir štai ji, ta teritorija, - išskečia rankas į šalis padaras. - Lygiai tiek, kiek pažymėjai. Aš padariau viską, kaip tu norėjai, tavo žmona gyva ten, kambaryje, ar ne?
- Gyva?! O taip, gyva - ji net nežino, kas aš toks!
- Bet gyva, - išsiriečia Melchioro lūpos. - Tai buvo didžiausias tavo troškimas. Gyva Sofija, ar ne? Tai tu nenorėjai jos paleisti, kai ji jau buvo tave paleidusi ir dabar sakyk man, Goti, kokią kainą pasiryžtum sumokėti, kad ji tave pažintų, kad būtų šilta kaip žmogus? Ar paaukotum dar vieną savo dukterį? O gal visus, kurie yra čia pasilikę?

Ponas pasiekia savo rimbą, suvyniotą prie diržo, tačiau tik suspaudžia jį suvokdamas, kad nepavyks išmušti gabalo mėsos iš to, kuris ir taip negyvas.
- Patikėk, tau dar teks su manimi sudaryti ne vieną sandėrį, - nusijuokia Melchioras, stebėdamas bejėgišką pono pyktį. - Tu dar daug ko nežinai apie šią vietą, o aš gyvenu čia jau labai, labai ilgai. Atvykimo proga duosiu tau nemokamą pamoką – džiaukis savo žmona, tik stenkis pernelyg nesiliesti prie jos. Ilgiau pats liksi gyvas.

Gotardas sudejuoja pro sukąstus dantis, sulinkus keliams susmunka kaip maišas ant žemės, tačiau tai padaro nė kiek nesugraudina. Melchioras susijuokia, užsitraukdamas ant galvos gobtuvą.
- Lik sveikas, Gotardai Kimantai Pacai. Jeigu nori, dar gali paprašyti savo dukters atleidimo. Tačiau tai tau vis tiek nepadės iš čia ištrūkti. Mudu dar susitiksime.

Šmėkla vėl dėbteli į Skaistę, kuri stebi viską iš tarpdurio ir išnyksta tiesiog čia pat, išsisklaido ore, palikdama poną vieną maudytis kiemo dulkėse. Gotardas klūpo nejudėdamas, pražiojęs burną, spoksantis į tuštumą pastėrusiomis akimis.
Tik kai Skaistė sujuda, jis pasuka galvą ir įsižiūri į ją, tarsi tik dabar praregėjęs.
- Elena, - suvapa nustebęs Gotardas. - Tu... tu irgi čia?..
Skaistė neatsiliepia, nesistengdama nuslėpti pasišlykštėjimo šiuo apgailėtinu kirminu. Ponas keturiomis prišliaužia prie laiptų, keldamas dulkes. Iš jo burnos veržiasi greitai vėstančio oro garai, jis dreba visu kūnu, dar pats gerai neįsivaizduodamas, kaip smarkiai netrukus čia bus šalta.
- Elena, - jis šiaip ne taip atsistoja ir užlipa kelias pakopas aukštyn. Skaistė atsitraukia giliau į pastato vidų, nenuleisdama nuo jo akių. - Dukrele, aš žinau, kad... Žinau, kaip...
Jis perbraukia delnu lūpas, nerasdamas jokių gražių žodžių. Jis jų niekada ir nemokėjo.
- Pasižiūrėk, tavo mama pagaliau vėl gyva, - pralemena Gotardas dusliu balsu. - Pameni, tu juk norėjai ją vėl pamatyti?
Nesulaukęs atsakymo, jis skėsteli rankomis, nemokėdamas net pravirkti.
- Tu man atleisi kada nors?
Skaistė žioptelėja iš nuostabos ir pasipiktinimo. Panašaus klausimo ji tikėjosi, tačiau visiškai išmuša iš pusiausvyros intonacija, kuria jis užduodamas. Tarsi Gotardas  abejingai dėliotų varneles užrašų knygelėje ties punktais, ką privalo šiandien padaryti.

Pirma – nuskandinti savo dvarą. Atlikta.
Antra – paprašyti papjautos dukters atleidimo. Atlikta...

Pajutusi jėgų antplūdį, Skaistė įsitveria durų staktos, žengdama artyn ir palinkdama prie Gotardo, it nelaba dvasia. Prašiepia sukąstus dantis:
- Niekada!

- - -

Vis dar dreba iš įniršio, kai ūmai pasijunta beklūpanti ant suledėjusios žemės. Krūtinę dar šiek tiek maudžia prisiminus Dalheido pjūvį durklu. Veidas jau baigia nušalti, o ir pirštus vos bejaučia.
Ir Skaistę vis dar stebi pilkos mergaitės akys, tik dabar ji nebelaiko merginos rankos, atsitraukusi per žingsnį.
- Tai tu esi, - iškvepia šiltą orą Skaistė, - tu esi Elena, ar ne?
Blyški it sniegas mergaitė vos linkteli galvą. Lūpose netgi nežymiai šmėsteli lengvos šypsenos ženklai.
- Man reikia grįžti, - susirūpina Skaistė. - Aš vos bejaučiu rankas, reikia skubiai grįžti... Atleisk.
Atsistoja ir pajunta, kad ne tik rankos, tačiau ir keliai gerokai suragėję.
Beprasmiška dabar atrodo kviesti mirusią mergaitę į šiltesnę vietą, todėl žengia neatsisukdama, pamiršusi net kibirą. Menkiausias delsimas gali baigtis taip, kaip pirmą kartą – vėl bus priversta brautis aplinkiniais keliais, jei nepajėgs atverti durų, o ir Njona šį kartą tikrai nepasigailės.
Laimei, kol pasiekia duris, spėja šiek tiek burna sušildyti rankas, todėl atveria jas nesunkiai.

Praskleidusi paltą Skaistė guli po gintaru pulsuojančia pūsle, sugerdama šilumą ir akimis sekdama Ašą, sukančią lėtus ratus palubėje. Veidą dilgčioja smulkiomis adatėlėmis, kaip ir kelius bei delnus. Mintyse vis dar sukasi vaizdai iš Elenos prisiminimų ir Skaistė net nustemba, kaip skirtingai viskas atrodo sugrįžus atgal.
Ji nebeprisimena ant stalo gulinčios surištos bei papjautos savęs – dabar ten guli mergaitė, pasitikusi ją prie tako. Tai jai Gotardas nupjovė galvą, galbūt ir rankas bei kojas, kad išleistų kuo daugiau kraujo.
Skaistė užmerkia akis, nuvydama nemalonius vaizdinius. Ši vieta, šis dvaras iki šiol neturėjo savyje beveik nieko gražaus, vien kankinimus, kraują, pagiežą ir pyktį. Ji jaučiasi pakankamai išvarginta daugybės neigiamų dalykų ir tik smalsios, nerimstančios Ašos siluetas vis dar teikia lašą šilumos. Tik ši gyvatėlė vis dar leidžia nusišypsoti, savo vaikišku atkaklumu saugodama jos gyvybę, nors ji pati beveik nebemato tikslo gyventi.

Skaistė ištiesia ranką į viršų ir tyliai pašaukia aitvarą. Aša krypteli galvą, nusileidžia kiek žemiau, apsuka vieną nedidelį ratą ir nusileidžia dar, kol siūleliais galop paliečia merginos pirštus.
Jai dabar kaip niekada reikia mintimis pasprukti kažkur kitur, nebegalvoti apie baisius dalykus.
- Kuo gi tu čia maitiniesi? - tyliai sumurma Skaistė, galvodama apie tai, kuo tikros gyvatės maitinasi jos pasaulyje.
Nejaugi varlėmis?..

Tačiau Aša netrunka jai parodyti, pašiaušdama siūlelių kupetą ir priglausdama juos prie odinės pūslės. Skaistė nustebusi sumirksi, išvydusi daugybę mažyčių iškrovų tarp grubaus odos paviršiaus ir plonų čiuptuvėlių galų. Miniatiūriniams žaibams nesiliaujant, patys siūleliai ima neryškiai švytėti, kol galop Aša atitraukia juos ir išskleidžia visus į apvalų, švytintį ratą.
- Saulės šviesa, - tyliai sako Skaistė. - Toks yra ir tavo maistas?
Aitvaras suskleidžia diską į vientisą kasą ir apsuka banguojantį ratą, tarsi tardamas „taiptaiptaiptaip“.
- Gaila, aš negaliu maitintis kaip tu, - atsidūsėja mergina. - Viskas būtų išties daug paprasčiau.
Ji pakelia abi rankas ir priglaudžia prie grumančios pūslės, sugerdama delnais šilumą. Nejučia prisimena Dalheido grasinimus, kuomet sadistas žadėjo ją surasti dvare, kad ir kokiu pavidalu besislėptų. Įdomu, ką jis galėtų padaryti jai, kai pats seniausiai miręs, o ji gyva? Nebent išgąsdinti savo išvaizda...
Skaistė neramiai pasimuisto, prisiminusi jausmą, kai sadistas šnopuoja į ausį, galvodamas velniai žino kokius dalykus bei mojuodamas peiliu. Nors dabar tas vaizdinys atrodo tarsi ištrauka iš tolimo košmaro, nupurto vien mintis, kad tai gali pasikartoti kažkur čia ir dabar.