Po dešimt metų

Į galvą lenda
geros, baltos mintys -
dešimt metų kaip nerašau
kaip įširdus širšė -
neišjuoki,
maldauju ir prašau.

Rašiau
apie savo namą
gandrai suka ratą -
ne iš laimės, nevilties...
Į šlapdribą rankas ištiesk,
paglostyk žiemos baltą veidą,
palesink lietų retą...

O nelauktai
sulaukę įkvėpimo -
krepšius, kasas pinam...
Pavasariais visi mes
savanoriai -
gandų nesivaikom
gandrams ratus keliam
ir šlovės, garbės
kaip šviežios žuvies norim...

Nulinguojam į kluoną,
pasiilgę meilės, duonos.
Stveriam grėblį, kirvį į rankas -
šieno, dobilų pakaks,
o kiek priskaldyta malkų -
užteks liežuviais malti.