Sveikas atvykęs į Damaską

Iš ciklo „Neišgalvotos istorijos“
Bet kaipgi taip galėjo atsitikti, kad aš visgi atsidūriau Damaske? Tiek apie jį esu galvojęs, girdėjęs ir skaitęs, bet niekada nemaniau čia pakliūsiąs. O pakliuvau. Tai buvo neįtikėtina. Neįtikėtina dar buvo ir tai, kad aš aplamai likau gyvas. Lėktuvas, skraidinęs mane viso labo į Varšuvą, dėka teroristų atsidūrė Artimuosiuose Rytuose ir ten buvo pašautas iš žemės nežinia kieno paleista raketa.
Aš su savo lėktuvo dalimi, kuri buvo prie kairiojo sparno, likau kyboti gana aukštai ore, pusei sparno įsmigus į dykumos smėlį. Kitų Boeing\'o dalių arti nemačiau.
Kai išsikrapsčiau iš savo vietos ir šiaip ne taip nusileidęs ant smėlio atsistojau ant kojų, prieš save išvydau beduiną ant kupranugario. Kada ir kaip jis atsidūrė šioje vietoje, man liko paslaptis. Mes ir nekalbėjome. Tiesiog jis parodė galva man sėstis už jo, kupranugaris tuo metu jau buvo priklaupęs ant priekinių kojų, tą aš tylomis ir padariau. Intuityviai patikrinau savo kūną, kaulai buvo sveiki, tik pilvo srityje jaučiau skausmą, supratau, kad dėl smūgio patyriau vidinę traumą, gal plyšo blūžnis ar kažkas panašaus.
Mano bendrakeleivis ištiesė per petį gertuvę ir aš godžiai ją ištuštinau. Nežinau, kas tai buvo, bet skausmas dingo ir visą kelią buvau nejautrioje būsenoje. Kažkuriuo momentu paklausiau, kur aš, ir gavau atsakymą, kad esu Sirijoje. Tada lyg per miglą prisiminiau ekranuose ir spaudoje matytus pranešimus apie kažkokius neramumus toje šalyje, bet buvau įpratęs nekreipti į juos dėmesio, nes  Artimieji Rytai man visada siejosi su karštais įvykiais, kurie buvo tarsi būtina tos vietos sudedamoji dalis.
Daug labiau mane veikė faktas, kad esu arti tiek daug apmąstyto Damasko. Prisiminė darbas teatre prie spektaklio „Kelyje į Damaską“ pagal Augusto Strindbergo pjesę. Ir kaip juokingai mes ten  su Augustėliu veiksmo metu turėdavome perstatinėti baldus patamsyje.  Augustėlis, jau tada buvęs neįmanomai senas, tamsoje dažnai prarasdavo orientaciją ir užsikėlęs ant pečių milžinišką palyginti su jo 158 cm ūgiu stalą, imdavo sukiotis vietoje pašnibždom šaukdamas mane: „Kur tu, Siguti? “ Aš turėdavau grįžti į sceną ir jį išvesti. Tai buvo juokingiausi momentai šiaip nelabai vykusiai pastatytame spektaklyje.
Kažkuriuo metu buvau atsijungęs, nes kai pabudau jau nebuvau raitas, o gulėjau po stogu ant čiužinio. Tai buvo nedidelis kambarys baltomis sienomis be jokių baldų. Pro mažą langelį palubėje mačiau nakties dangų. O tada vėl užmigau.
Atsikėliau, kai buvo šviesu. Pilve dar jutau skausmą, bet jis nebuvo veriantis. Iš to galėjau spėti, kad žaizda užsitraukia. Nulingavau prie žemų durų, jos buvo neužrakintos. Kitame kambaryje ant žemės sėdėjo senyva moteris ir perrinkinėjo dideliame dubenyje pupas. Man įėjus, ji greitai žvilgtelėjo ir vėl nuleido akis, galva mostelėjusi į lauko duris. Lauke prie kupranugario išsitiesęs ant žolės gulėjo mano išgelbėtojas. Jis prasimerkė ir įbedė žvilgsnį į mane. Paklausiau jo, kur galiu ieškotis pagalbos, jis patraukė pečiais ir kelis kartus pakartojo: „Aš nežinau. “ Tada paminėjau vienintelį man žinomą Sirijoje pavadinimą - Damaskas. Jis greitai ir išgąstingai linktelėjo galva ir ėmė berti pusiau angliškai, pusiau arabiškai žodžius, iš kurių supratau, kad Damasko beveik nelikę. Jis yra visas subombarduotas. Mes esame šio didžio miesto pakrašty. Ir jis negali man pasakyti, kaip man iš čia dingti. Kol kas nėra nei vietinės, nei puolimą atlikusios šalies valdžios. Nieko nėra, ir žmonių, gyvų labai nedaug, aš pats galiu tuo įsitikinti, jei nebijau.
Pasakiau, kad noriu pamatyti viską pats. Jis atsikėlė, atnešė man iš namo krepšį, kuriame buvo duonos ir vandens, ir įduodamas pasakė, kad visada galiu čia sugrįžti, jei man nepasiseks. Aš padėkojau ir nuėjau Damasko centro kryptimi.
Eidamas galvojau, štai dabar išvysiu vieną seniausių pasaulio miestų, ir tai kėlė jaudulį, bet kiek beėjau, visur mačiau tik griuvėsius. Iš kai kurių liekanų fragmentų galėjau spėti, kad tai būta mečetės, ofiso su biuro baldais ir kompiuteriais, kurių sudaužyti monitoriai žiojėjo lyg tuščios akiduobės, krautuvės arba kavinukės, nes mėtėsi lauko staliukai ir kėdės. Vis daugiau ir daugiau mačiau negyvų kūnų, kurie gulėjo gatvėse arba buvo įstrigę tarp griuvėsių neįsivaizduojamose pozose ir savo buvimu nekontrastavo su peizažu, o jį natūraliai papildė.

Bombardavimas, matyt, vyko visai neseniai, gal prieš dvi dienas, tik keista buvo, kad niekas nesiskubino miesto užimti. Vis ėjau ir ėjau. Galų gale pamačiau bent vieną gyvą žmogystą. Tai buvo vyras, jis kažką matavosi iš suniokotos drabužių parduotuvės. Man regis, odinę striukę.  Taip, striukę. Apsivilkęs ją, bandė dairytis į stiklų skeveldras, ieškodamas jose savo atvaizdo. Pamatė mane, kai buvau visai arti ir sutriko. Aš iškėliau nykštį, duodamas suprasti, kad striukė jam kaip tik, tada jis pralinksmėjo ir ištraukęs kitą tokią pat iš krūvos ištiesė man. Atsisakiau ir nupėdinau toliau. Kitoje vietoje pamačiau vaikus, besidalinančius banknotus, matyt, paimtus iš kokios parduotuvės kasos. Dar mačiau moteris, kurios irgi rinko grobį į maišus. Žodžiu, šiokia tokia gyvybė visgi buvo. Bet ne tai, ko tikėjausi.
Turbūt jau buvau centre, sprendžiant iš prabangesnių griuvėsių ir didesnio judėjimo. Keista buvo matyti elgetą, kuris sėdėjo vidury gatvės su ištiesta ranka, juk galėjo užeiti į bet kurios parduotuvės liekanas ir pasiimti ką norėjo, bet, matyt, toks šio žmogaus įprotis ir gyvenimo būdas – viską gauti, vietoj to, kad gali pats pasiimti. Aš neigiamai papurčiau galvą praeidamas pro jį, matyt, taip pat suveikė įprotis atsisakyti paremti elgetas.
Jaučiausi keistai. Niekada nemačiau tokio kataklizmo. Kokia didžiulė kaltė turėjo slėgti miesto kuorus, kad taip be gailesčio jis būtų nubaustas. Prisėdau pavėsyje ant betono luitų ir suvalgiau duoną bei atsigėriau vandens, nes karštis baigė sudeginti mano kalorijas. Pasistiprinęs nutariau, kad vis tiek turiu kažkur eiti, nors pasąmonėje blykstelėjo beduino pirkelė, kurioje gan patogiai pragulėjau naktį. Bet nuvijau šią mintį ir patraukiau tolyn.
Man beeinant išgirdau motoro gaudesį ir pakėlęs galvą visai žemai išvydau nedidelį lėktuvą, kuris apsuko kelis ratus toje vietoje, kur buvau, ir galiausiai nuskrido, o prieš mane ant grindinio nukrito paketas, ant kurio spausdintom raidėm buvo užrašyta HUMANITARIAN AID. Atidaręs jame radau Coca colos buteliuką, dvi juodojo šokolado plyteles, vieną porą vilnonių kojinių, laikraščio Washington Post numerį ir prezervatyvų pakuotę. Tipiškas amerikietiškas komplektas. Pamojavau atsidėkodamas ranka, bet lėktuvo jau nebuvo. Gyvent galima.
Dar po maždaug dviejų kilometrų priėjau, savo nuostabai, visiškai nesuniokotą autobusą. Jo šešėlyje ilsėjosi vairuotojas. Autobusas buvo itališkais numeriais, tad kreipiausi itališkai: „Buon giorno! “ Tuo mano pasirodymas itališku stiliumi, aišku, ir baigėsi, toliau bendravome visiem suprantama kalba, bet ledai visgi buvo pralaužti. Pasipasakojau, kaip pats čia atsiradau, o paskui sužinojau, kad italai turistai iki bombardavimo buvo Sirijoje, kaip tik apžiūrinėjo Sirijos dykumą, o dabar atvyko pasižvalgyti, kas beliko iš Damasko. Alberto, toks buvo vairuotojo vardas, išvirė man kavos, o aš jį pavaišinau amerikietišku šokoladu. Sutarėme, kad galėsiu vykti su jais iš šito pragaro.
Po geros valandos ėmė rinktis italų turistai. Truputį nustebo pamatę nepažįstamą žmogų, bet Alberto paaiškinus kas esu ir kaip čia atsiradau, puolė reikšti man savo neva nuoširdžią užuojautą, kurią tuoj pat užmiršdavo, kai imdavo dalintis tarpusavyje įspūdžiais ir tuo, ką pavyko nugvelbti. Ėmiau atpažinti žmones, matytus buvusių parduotuvių plotuose, dargi tą vyruką, kuris siūlė man striukę. Jis irgi mane atpažino, bet pasiskubino nukreipti akis į šoną. Greitai italai visai mane pamiršo ir nesivaržydami šaukė per kits kitą savo gražia ir raiškia kalba, kurioje labiausiai įsiminė žodžiai piccolino ir bellissimo.
Alberto vienintelis išliko ramus ir vengė pažvelgti į mane, turbūt taip gėdijosi savo tautiečių, todėl kai pasakiau, kad aš lieku, jis su palengvėjimu atsiduso. Kiti gi beveik ir nepastebėjo, kad aš išlipau ir patraukiau atgal į Damaską.
Iš tikrųjų grįžti į Varšuvą nebuvo prasmės. Teatrinis projektas, dėl kurio ir skridau į Lenkiją, man neatvykus, turėjo būti atšauktas. Likimo įgeidžio dėka atsidūriau tokioje vietoje, apie kurią niekada  rimtai ir nebūčiau pagalvojęs. Be to, galbūt vienintelis buvau paliktas gyvas. Dėl ko? Tą ir turėjau išsiaiškinti. Ir tas beduinas, kažkokiu būdu atsidūręs prie nuolaužos ir padėjęs man, lyg dangaus siųstas angelas. Klausimų buvo daug, vertėjo rasti atsakymus į juos, todėl ėjau į Damaską.
Ėjau atgal pro tuos pačius griuvėsius, nuolaužas ir skeveldras, dulkėtus lavonus, plieskiant įkaitusiam rutuliui į pakaušį, ir mano siela džiaugėsi, galbūt nujausdama lemtingą posūkį mano gyvenime.