tąryt prisnigo rūko lig stogų
maniau tu mirus nes taip tykiai ošė
miestai įsivaizduoti
daiktai nelytėti
sakei viskas ką girdėjai paskutinius
tris šimtus metų tebuvo
tekantys stogai
žingsniai tekantys
viskas ką mačiau tąryt tebuvo
tavo plaukuos šviesa sulūžo
mėnulio akmenų blakstienose pritiško
tąryt mačiau tu mirus
mačiau rūko pusnyse
nardė žuvys