...

Ore drėgmė, vėsa, gal net rūgštu –             
gal aš tiesiog alsuoju tavo odą,                   
po permatomu rytmečio lukštu                     
be pasipriešinimo pasiduoda                       

tyla lengviems triukšmams, jie iš                 
vandens, juo auštant kiemo žolę laisto,           
ošimo drebulėj, kuris tuoj plyš,                   
ir paukščių, ieškančių į pauzes glaisto,         

fone pilkumas turi pelenų                             
plonų paviršių ypatingą švarą,                       
kuriai gulėt rainelėje švelnu,                         
kuri joj skleidžiasi ir vyzdyj šnara,               

taip tad užsimezga diena: garsai,
deja, sunkėja, stingsta, metas keltis,
bet džiugina tai, kad visai
kažkur išėjo ir negrįžta kaltės.