Poema apie Meilę, Mirtį ir agurką

Mano draugams meilės lyrikams skiriama

I. Nuo autoriaus

Vartotojau! Štai poema
Didinga, amžina tema!
Mirtis čia sėlins takeliu,
Bus meilės lyrikos eilių,
Agurkas virs aštriu peiliu
O ant laiškų šių keturių
(Taip taip, jie būtent keturi)
Jaunuolio ašara sūri
Dėl Eroso išdaigų kris
Ir išdžiovins ją tik Mirtis!

II. Laurynas - Jurgiui

Brangusis Jurgi, patarimo
Tavęs norėčiau paprašyt.
Dėl meilės, ne dėl kokio rimo,
Tad nesakyk man „Eik tu šikt! „

Aš patekau į baisią bėdą -
Nemyli moterys manęs,
Ir net kokia sena pelėda,
Žiūrėk, pakalbins - ir pames!

Tave prisiminiau tikriausiai
Todėl, kad tu eiles rašai,
Kad priešą komunistą sausį
Anais didžiais laikais krušai,

Todėl, kad moteris pažįsti,
Kad moki su jomis kalbėt,
Todėl, tikiuosi, nesuklysčiau,
Prašydamas tavęs padėt.

Įsimylėjau tokią Zitą,
Labai jauna, labai graži,
Aš noriu jai daryt vizitą
Ir prisipratint pamaži.

Tačiau tos bobos - velnio sėkla!
Kaip prie jų eiti nežinau!
Naktim šmėkloju, tarsi šmėkla,
Po jos langais. Nenumanau

Ką man daryt?! Negyvas krisiu,
Ar išprotėsiu nuo minčių,
Vienu žodžiu, nusižudysiu
Nuo meilės šitokių kančių!

III. Jurgis - Laurynui

Ačiū, jau gavau tavajį laišką, brangus man ir mielas Laurynai.
Kaip tėvai? Kaip namai? Kaip sesuo tavo Inga?
Nežinau, ar yra šiam pasauly kas nors lygiai taip neprotinga,
Kaip jaunuoliui dėl Eroso pokštų keistų suteikti patarimai.

Supranti, man nuo meilės pirmos jau praskrido kaip sniegenos
Nejučia ne vieni ir ne du, kokie dvidešimt metų,
Nebetaip širdį girdi ausis, ir akis jau šiek tiek neprimato,
Ne Romeo buvau, ir tikrai nebetapsiu Oneginu.

Bet manau, nepasikeitė moterys, išliko linksmos ir smalsios,
Joms taip pat įdomu tai, kas nauja ir kas neregėta,
Tad beviltiška būtų dainuoti ir groti joms naktį žvaigždėtą
Gitara, arba šokt ligi ryto visokias lambadas ir valsus.

Jeigu liks tai tarp mūsų - tiek to, prasitarsiu
Kaip norėdamas dėmesį moters atkreipti darydavau,
Nes tikrai ne mėnulio šviesa ir rasotoji brydė,
Kiek patyriau, galėtų sukelti gražuolei katarsį.

Jų tankėjo kvėpavimas, rausdavo skruostai ir akys blizgėdavo,
Net nualpo viena, nesuvaldžius jausmų - buvo, buvo kadaise! -
Kai prieš šokius į aptemptas kelnes agurką (geriau ilgavaisį)
Joms nematant-nežinant slapčia tualete įsidėdavau.

Bet seniai šitai buvo. Nešoku dabar, lošiu pokerį,
Auginu du šunis, o kai noriu vilioti merginą,
Ne agurką į kelnes dedu, o verčiau piniginę,
Standžiai prikimštą paprasto laikraščių popieriaus.

Tad iki, nebūk liurbis,
Visada Tavo, Jurgis.


IV. Laurynas - Jurgiui

O Jurgi! Tu esi žudikas!
Nesuprantu kodėl, už ką
Pasielgei su manim šitaip,
Nesudrebėjo tau ranka,

Kai laišku niekšiškai ir bjauriai
Tu nužudei mane - aure!
Saldžiausio meilės vyno taurę
Tu pavertei nuodų taure!

Dėl to agurko viskas žuvo,
Daugiau gyventi negaliu.
Dabar mane pikti liežuviai
Vadina apsišikėliu!

O mano meilė, mano Zita
„Šlykštu! „ sušuko, rėkė „Fu! „,
Inspektorius Stasys iš ryto
Grąsino man paragrafu!

Širdis manoji sudaužyta
Į aštrias žeidžiančias šukes!
Belieka tik nusižudyti,
Nes kas tokias kančias iškęs?

Einu skandintis, pjautis venas
Ir kartis batų raišteliu.
O dėl to kaltas vienas vienas
Tik vienas tu! Nebegaliu.


V. Jurgis - Laurynui

Brangus Laurynai, kaip tėvai, namai, kaip sesė tavo Inga?
Patikinu tave, be užmojų klastingų parašiau tau - aš ne koks kvailys.
Agurką, spėju, būsi įsidėjęs neteisingai, ne kelnių prieky, o užpakaly.
Tad liki sveikas. Pastebėjai, kaip gražiai šįvakar sninga?

Tavo Jurgis

P. S. Na bet tu ir liurbis!