Rašyk
Eilės (74651)
Fantastika (2213)
Esė (1505)
Proza (10560)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kiekvieną naktį sėdžiu prie masyvaus stalo. Nepažįstamoj vietoj ant ežero kranto, apaugusio retomis pasvirusiomis pušimis. Susirenka žmonės, sėdasi prieš mane, klausia: „Ar tu mus pažįsti? “

Ima trūkti oro, bandau prisiminti, bet nieko panašaus savyje nerandu. Gėdos jausmas tampa fiziškai nepakeliamas. Rankos beviltiškai tampo megztinio rankoves, kol pasislepia iki pirštų galiukų. Suspaudžiu rankogalius į kumščius, įsitempiu, suraukiu antakius.

Pašoku nuo savo klyksmo. Atsisėdu lovoje. Žvelgiu į priešais atsiradusį koridorių. Baltas kvadratas per visą sieną atveria gilią perspektyvą nepažįstamon tolumon. Keliuosi. Einu. Reikėjo persirengti, nes pižama su liūtukais atrodo juokingai, bet ji švelni, prigludusi prie kūno, be jos negalėčiau užmigti ir sapnuoti. Atsigręžiu, ant švarių grindų palieku juodus pėdsakus. Negi tokios purvinos šlepetės? Įspausti pėdsakai žiūri į vidų, taip juokingai einu, kai esu pavargusi.

Nuėjau netrumpą galą. Nebestebina, kad koridorius žiūrint atgal ne siaurėja, o platėja. Kambarys atrodo didelis ir erdvus, lova milžiniška, aiškiai įžiūriu ant sienos kabančio laikrodžio ciferblatą su judančia sekundine rodykle. Ji greitėja, regis, iki pamišimo visai nedaug liko – ir išsitaškys į šalis. Taip greitai sukasi tik tada, kai noriu ko nors sulaukti. Žiūriu įdėmiai bandydama sustabdyti. Veltui. Laikrodį tenka už neklusnumą išardyti. Kruopščiai atsuku visus varžtelius. Nuimu dangtį, slepiantį vidurius, apskritą stiklą. Atsipalaidavusi spyruoklė trenkia per nagus, bet rodyklė nesustoja. Tada ją čiumpu, nuplėšiu su visa ašimi, suspaudžiu sudrėkusiame delne.

Įtikėjau kelio teisumu, verčiančiu nesidairyti į šalis. Greitinu žingsnius. Biliardo rutuliai dunksi nuo grindų į sienas, nuo sienų į lubas ir atgal. Koridorius nebe toks aukštas ir platus, ištiesiu rankas, braukiu pirštais per lygias ledines sienas. Vaizduotę audrina tolima perspektyva, slepianti kažką svarbaus. Šviesos blėsta, žingsniai sunkėja. Praryju savo aidą, tarsi judėčiau minkštu sniegu. Juodi pėdsakai gilėja. Neįžiūriu, į kur einu, pati susigalvoju prasmes.

Jau kelios minutės, gal valandos greta eina moteris, kai į ją pažvelgiu, su priekaištu atsako:

– Mirtis nuo užmaršties.

– Nesuprantu, – tarsteliu ir pasigailiu savo žodžių.

Atsiriboju tyla. Nemėgstu, kai lenda į akis. Paslaptingas žingsnių šnaresys tampa slaptu sąjungininku.

– Visi mes esam apgauti, – šūkteliu.

Atsigręžiu pažiūrėti, moteris prisišliejusi prie sienos. Nepalikdama pėdsakų, grįžta į kambarį, stabteli ties mano lova. Sėdasi. Sunertos rankos ant kelių, palinkusi galva. Kažkur visa tai mačiau

– Turiu keistą įprotį bučiuoti su išlaikymu. Tamsoje per sunku išlaikyti vienatvę iki ryto, – perskaitau moters veide.

Dar keli žingsniai pirmyn. Atgavau buvusį ritmą. Dešinėje sienoje pastebėjau praviras duris. Kas dar gali nutikti, mąstau sau žvelgdama tai į duris, tai į koridoriaus tolyje juoduojančią kiaurymę. Smalsumas ir nekantrumas akimirką susikryžmina. Sunku apsispręsti. Jau veriu duris, šaižus garsas pripildo ankštą laiptinės stačiakampį. Laiptai į viršų išsikraipę, numinti, šone vos gyvas turėklas. Ant pirmo laiptelio sėdi žvaira senė. Užvertusi galvą, regis, turėtų matyti mane, bet vaškiniame veide nesuvirpa nė vienas raumuo, nė viena raukšlė nepakeičia sustingusios išraiškos. Jos rankos juda monotoniškai, gamina spalvotus skalbinių spaustukus. Krepšys jau pilnas, pilkame laiptinės fone jie atrodo nepadoriai ryškūs. Suprantu, lygybės ženklas nebetiks, suvokimas atsliūkins vėliau, nešinas kalkėjančiomis aortomis.

Sėlinu, apeinu senę, jai už nugaros lengviau atsidūstu. Lipu į viršų vis kitu garsu sugirgždančiais laipteliais, pagaliau atsargiai prisiliečiu pirštų galais. Suskaičiavau – lygiai dvidešimt du ir tas, ant kurio palikau sėdinčią senę. Keistoje pastogėje radau spintą, prigrūstą knygų, ir ant grindų gulintį vienišą „Vargdienių“ tomą. Štai kur jie gyvena? Nei durų, nei langų, tik laiptai žemyn. Blausi apmūsijusi lempa be gaubto linguoja, mano šešėlį ant apsilaupiusių sienų paversdama tai ilgakoje paukšte, tai pasišiaušusia žiurke. Dvidešimt trys girgždančios pakopos žemyn, kol tarpdury pabertos nesunertų spaustukų dalys subarška po kojomis.

Iššoku į koridorių lyg išdegusi akis. Kaktomuša susiduriu su moterim. Ji žvelgia man per petį, lyg užstočiau jai vaizdą, kvėpuoja tiesiai į veidą ir paliktais juoduojančiais pėdsakais ima trauktis atbula. Lėtai sėlina, surinkdama paliktus pėdsakus, – vėl link mano kambario. Ji abiem rankom apglėbusi krepšį, o iš jo vienas paskui kitą nuslysta spaustukai: baltas, raudonas, raudonas, mėlynas, geltonas. Jie krinta be garso susigerdami į grindis, palieka tik įšalusius ratilus. Ta moteris nebepalieka vilties, kad kada nors išnyks iš akių, nebent nusisuksiu.

– Atgalinė laiko atskaita išrašinėja čekius kūnui. Ego neišgrynina, nebemoka būti gražus, – murma sau, – pajusk.

Tai perspėjimas, gūžiuosi. Ji tolsta, vos girdimas garsas su bjauriu moters kvapu nutolsta.

– Tikiuosi, kad juokauji, dėl šventos ramybės, – purtausi.

Išsivaduoju iš žvairų akių žvilgsnio, einu tolyn. Koridorius siauras, žemas, vis labiau man nepatinka. Pečiais liečiu sienas, galva lubas. Paskausta įtempti vyzdžiai, žvelgiantys į tuštumą. Ryškėjantys du siluetai pradžiugina. Pažadina smalsumą, imu skubėti. Kas laukia ten, susėdę ant baltų kėdžių? Jau matau, lėtinu žingsnius, bandau apsigręžti, bet nebegaliu. Koridorius įkalino, suspaudė. Nebent atbulom savo pėdsakais, tik jau vėlu – pastebėjo. Bedugnė, nakčiai palikta po pagalve, augina vaizdus, vis daugiau atsikanda.

– Jau laikas, – sako moteris išskydusiais žalsvais veido bruožais.

– Atiduoti meilę, gautą tam, kad pamatuotum savo reikšmingumą, – pratęsia vyras, vilkintis mano tėvo kostiumu.

– Turim trintų obuolių, tu juos mėgsti, – moteris bando geranoriškai šypsotis.

– Nevaidinkit idealios šeimos. Trintų obuolių nebenoriu, aš jau užaugau. Nereikėjo taip dažnai skaityti „Alisos Stebuklų šalyje“. Štai ką padarėt, – dėstau, žvelgdama iš aukšto į miniatiūrinius siluetus.

– Tu bijai, – sako vyras, maišydamas šaukšteliu rudą masę, kuri veržiasi iš puodelio.

– Tik baimė ne didesnė už norą būti reikšmingai. Imk, šis trintas obuolys tau, – moteris ištiesia savo puodelį.

Fiksuoju užsimušusį ritmą, aš dar sugrąžinsiu gyvenimą šokančiam linksnyje.

Įstrigau. Apima panika, sienos spaudžia, trūksta oro. Iš tolimojo, taip ir nepasiekto, koridoriaus link mūsų artėja žmonės – tarp jų senė, rinkdama nuo grindų išmėtytus spaustukus. Jos veido nesimato, eina atbula. Koridorius turbūt sukasi ratu, apšviečia mintis, tik man tai nebeturi jokios reikšmės.

– Stabdau, – sakau garsiai.

Tiesiog nebėra išeities, nei pirmyn, nei atgal, o tie pokalbiai, banalus santykių aiškinimasis gali užsitęsti iki begalybės.

Klykdama pašoku. Plaukai sudrėko ir prilipo prie kaktos. Nubraukiu ranka senės kvapą. Svaigsta galva, atsisėdu lovoje, prieš mane koridorius per visą sieną su gilia perspektyva. Guluosi ant kito šono, užsidengiu galvą pagalve. Dar anksti, reikia miegoti, bet prieš tai sutaisysiu laikrodį. Surenku detales, sujungiu, susuku varžtelius, uždedu dangtelį, rodykles, stikliuką. Iš pirmo žvilgsnio nelabai panašus į laikrodį, bet sekundinė rodyklė juda, subado odą ženklais. Kambarys prisipildo obuolių košės kvapo.
2013-09-02 19:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 18 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-30 21:43
moli
Tik taip begemotas moka.Taip įtraukia, kad net avelė protelio rieves skaičiuoti pradėjo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-08 10:24
Lengvai
Pirma mintis perskaičius - puiku. Tekstas įtraukia, sukelia emociją ir nepalieka abejingos (manęs). Skaitydama, viską mačiau ryškiai ir beveik pati ten dalyvavau. Tik abejonę sukėlė biliardo kamuoliai - kodėl būtent jie? Nesurišau.

Daugiau neturiu, ką pridurti 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-16 21:29
BAIBA
ir iš kur pas begemotus tokios fantazijos....???:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-26 09:06
durnas personažas
Plaukai sudrėko ir prilipo prie kaktos. Bet... nenuvylei. Sėkmės. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-25 22:37
2 delfai 1 non cognosco
negali pridėt gali perdėt jau, nes parašius vienetą penki paspaudė geras
5 plius 1 lygu 6

nemoki skaičiuot
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-25 21:12
47965
keturis pridedu prie buvusio 1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-25 20:38
2 delfai 1 non cognosco
O jūs bibliotekininke kaip vertintumet Mylistos komentarą. Ar jis nera vienas teksto privalumų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-24 21:50
bibliotekininkė
Pasikartosiu, kaip visuomet: puikus tekstas, puikus. Mane užvaldo tas skaitymas. Tobulai įvaldyta plunksna, žodžiai, vaizdai, įtampa, climax, palengvėjimas.. Penkius per maža duot. Intriguoja, nors veiksmo ir maža.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-09 01:06
Mylista sutinka su viskuo
Tarkime, tai žaidimas ir aš priimu jo taisykles. Sapnas, reginių srautas, siaubo ir nerimo atmosfera.

Jeigu būtume vaikai, Begemotas ir Mylista, ir, gulėdami vienoje lovoje, kai naktį tamsu ir vėjas brazdina medžių šakas į langus pasakotume vienas kitam šitokias istorijas - sakyčiau : "Ei, tu neteisingai žaidi!".

Neįdomu klausytis baisios istorijos, kuri visa kaip sapnas. Būtų įdomiau, jeigu kartais atrodytų kaip tikra, o tik po to baisus sapnas, ir negali askirti, kur pasibaigia vienas, o kur prasideda kitas. Tikra tikra, o po to netikra (mama, kaip baisu!), o po to vėl tikra.

Ir be to, tas "netikra" per daug strūktūrizuota. Atskiri žodžiai kalba apie netikra, o sakiniai - trumpi, kapoti, kaip pirkinių sąrašas. Žinai, kaip būna sapne, kai išilieja, prasideda nuo tėvo, renkančio kriaušes į krežį, karvei, kuri nenori jų ėsti paprūdyje yra tokia žolė, su trim mažais lapeliais, jeigu surasi, bus raktas į mano slėptuvę ...  ir visiškai sklandžiai pereina prie kito, lyg būtų buvus ta pati mintis, tas pats sakinys, be taško ir kablelio, nors mintys ir žodžiai visai nesusiję. Sapne negali kontroliuoti, kas bus, ne tik atskirose mintyse, bet kiekvienam žodyje gali būti pasislėpęs baubas, kuris ateina neperspėjęs, be taško ir kablelio, gal būt apskritai, ne iš kairės į dešinę, bet prieš teksto kryptį, ir dar ne lietuviškai, ir gal išvis ne žmonių, o baubų, nuosava siaubo kalba.

Na, nežinau, reikėtų paeksperimentuoti, pažiūrėti, kas išeis, jeigu į tokį minčių srautą įdėtum dar keletą netvarkingumo dimensijų. Gal būt, pasidarytų išvis neskaitoma. Bet būtų įdomiau, nes, atrodo, Begemotas nebeekserimentuoja, naudoja tą patį metodą kiekvienam tekstui sukonstruoti. Žinant, kad Begemoto tekstai neturi labai įtraukiančių siužetų, tai tie eksperimentavimai yra tai, dėl ko įdomu skaityti. Jeigu nebėra inovacijos, darosi mažiau įdomu.

Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-08 20:29
Neznana
Svarbiausia, kad sekundinė rodyklė juda, o kambarys kvepia obuoliais, gaila, kad trintais. Sužavėjo tekstas daugiaprasmiškumu, fikcijos realybės persipynimu, taip įtraukia, kad skaitydama pasijaučiau užspausta dusinančiame koridoriuje, atsimušinėjanti į sienas ir lubas, apsėsta fobijų tuštumų žvairų žvilgsnių.
Daug originalių metaforų, simbolių. Puikus tekstas: galima skaityti ir skaityti ir nuolat ką nors atrasti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-08 16:22
Marquise
Skaitydama prisiminiau "The Cell" - puikų pasąmonės vizualizacijos pavyzdį. Vis galvojau, ar šio teksto įtaigumo laipsnis panašus.

Negaliu pasakyti, kad kūrinys labai įtraukė, o tokiam tekstui tai ypatingai reikalinga. Tiesiog perskaičiau ir turiu sutikti su Aurimaz komentaru.

III
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-04 17:25
Sutemų Sesuo
...atleisk, blogai uždėjau vertinimą, senai buvau...
PUIKUS DARBAS
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-03 21:44
47965
1
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-03 20:02
Aurimaz
Kokybiška grafomanija. Ieškojau prasmės, bet neradau. Trys.
Įvertinkite komentarą:
Geras (5) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-03 17:45
Šnekorius
Košmariški sapnai. Perteikta tikrai gerai. Kiek suabejojau teiginiu apie ežero krantą apaugusį retomis pasvirusiomis pušimis. Bet gal ir čia sapno fragmentas? Šiaip tai pušys sausamėgės ir vandeningoje vietoj neturėtų augti. 5 su minusiuku
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (4)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-02 20:38
Juozas Staputis
Yra patrauklių ir intriguojančių momentų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-02 19:51
Žilis_
veiksmas - tarsi teniso stalas,
kamuoliukas šokinėja
tai šen, tai ten,
emocijų ir įvykių skalėje
-
fiksuoju užsimušusį ritmą:
aš dar sugrįšiu
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą