Marso kronikos (viskas)

Nekreipdamas dėmesio į kritišką katės įvertinimą Mažasis Princas nulėkė prie kaimynų namo ir ilgai nesvarstęs, ar ne per ankstus metas, pabeldė garsiai tris kartus. Iškart išgirdo piktą misis Prakčer balsą ir tik tada pagalvojo, kad amerikiečiai greičiausiai dar miega, juk Amerikoje laikas skiriasi nuo Marso nežinia kiek valandų. Beliko tik melsti, kad duris atidarytų drovioji misis Siuzana arba bent jau rimtasis Deividas Prakčeris, bet apie tą, kuri ir atidarė duris, Princas net ir nebuvo pagalvojęs. Tai panelė Vjen, pilnas vardas Vivjen.
- Atėjai mane pabučiuoti? - sutrikusiam vaikui drėbė mergaitė.
- Ne, ką tu, ir nepagalvojau, - ėmė gintis Princas.
- Kodėl nepagalvojai? Gal tu gėjus?
- Kas yra gėjus?
- Neapsimesk, mačiau kaip glamonėjaisi su tuo pilotu. Jis tavo boyfrendas?
- Tikrai nesuprantu, ką tu čia kalbi, - po truputį atsitokinėjo Mažasis Princas. – Aš atnešiau tavo mamai himno tekstą.
- Tai tu negalvoji su manimi bučiuotis? – toliau varė savo Vjen.
- Ne, ką tu, iš kur tu ištraukei? – įsmeigė akis į mergaitės blauzdas Princas. – Kai norėsiu bučiuotis, tada taip ir pasakysiu.
- O man visai ir nereikia. Mažius.
- Gerai, gal galime vakare susitikti už ano akmens ir aš tave pabučiuosiu. Tikrai, dabar kai pagalvojau apie tai, tai irgi užsimaniau.
- O kodėl ne dabar? – pamaiviškai spaudė Vjen.
- Bet gi mes dar beveik nepažįstami. Na, gerai, jei taip nori, - ir linktelėjo jos pusėn, bet durys prieš pat nosį užsidarė.
Buvo labai keista, jis net pamiršo savo himną. Vivjen su juo flirtavo. Jis nežinojo, ką šis žodis reiškia, bet suprato, kad būtent šiai situacijai jis tinka.


Tą dieną visi pasigedo vaikų – Vivjen ir Mažojo Princo. Tiksliau, pirma Mažojo Princo ėmė ieškoti katė. Ji vis sukinėjosi ir sukinėjosi apie naująjį Prakčerių namą, kol galų gale misis Prakčer neiškentusi šūktelėjo savo sūnui Deividui Prakčeriui:
- Deividai, gal žinai ko čia visą dieną ta katė slampinėja apie mūsų namą? Gal pas mus yra pelių?
- Nemanau, mama, kad jos taip greit pas mus užsiveistų. Gal ji ieško savo šeimininko?
- Kvailai pasakei, - sumurmėjo katė ir nuslinko šalin.
- Bet kodėl ieško pas mus? - nesiliovė mama. - Beje, o kur Vivjen, jos irgi nematyt nuo pat ryto?
Drovioji Sju pasijuto kalta dėl vaiko nepriežiūros, todėl pasiskubino įsiterpti su išgalvotu pasiteisinimu:
- Aš išsiunčiau ją pieno parnešti.
Ir pati suprato, koks nevykęs jos melas. Misis Prakčer nepraleido negirdomis tokios nesąmonės:
- Į kurią parduotuvę tu ją pasiuntei? Tą, kuri ant 53-ios ir Mainstryto kampo ar į ūkininkų kooperatyvą?
- Mama, - nutraukė egzekuciją Deividas, - aš mačiau ją su Mažuoju Princu einant į kalnus.
Bet ir dorai auklėtas darbų mokytojas melavo. Norėjo apginti savo mylimą žmoną. Sju dėkingu žvilgsniu pažiūrėjo į vyrą.

O Mažasis Princas su Vivjen tuo metu buvo nuogut nuogutėliai Prakčerių garaže naujutėliame Plymouth markės automobilyje, kurį Deividas per naktį surinko iš atsivežtų dalių. Abu buvo girti. Tai Vjen atnešė vidutinės talpos butelį iš gausios tėvo škotiško viskio kolekcijos, nors pats Deividas Prakčeris buvo negeriantis.
Tai buvo pirmas Mažojo Princo pasimatymas su moterimi. Mergina. Ne. Mergaite. Jai tebuvo dvylika.
- Manau, tave reiktų apipjaustyti, - sugalvojo naują pramogą Vjen.
- Ką? - išsigando Princas. Jis jau tiek daug su ja patyrė, kad tiesiog norėjo miegoti, naujo žaidimo nebūtų ištvėręs fiziškai.
- Tau neskaudės, tu jau pakankamai girtas, ką nors jausti. Amerikoje visus berniukus apipjausto.
- Tikrai? O kodėl?
- Toks paprotys, - vangiai aiškino Vjen. - Žydiška tradicija. Amerikoje kiekvienas laiko garbe būti žydu. Iš tikrųjų ten vieni žydai. Jų net daugiau nei kiniečių. Nesuprantu, kodėl reikia bijoti kiniečių, juk jie nieko nedaro. Žydai – kas kita. Jie visur kišasi, visus auklėja, viskam vadovauja.
- Ką apipjausto?
Vivjen neatsakė, tik ėmė kuistis automobilyje, ieškodama vaistinėlės.
- Štai ji.
Mažasis Princas tuo metu jau miegojo. Vivjen susirado žirkles, spirito, vatos ir binto. Tada padėjo vaistinėlės dėžutę Princui tarp kojų. Ant jos ėmė darbuotis su berniuko varpa. Pirma ją visą suvilgė spiritu, paskui dviem pirštais ištempė pakėlusi raukšlę, o kita ranka žirklėmis perkirpo ties varpos galvute. Princas suklykė iš skausmo ir iškart atsijungė. Kraujas tryško kaip iš fontano. Vjen mėgino jį stabdyti savo suknele, bet ta tuoj permirko visa. Naujutėlis automobilis buvo kaip po karo. Kaip karo ligoninės automobilis. Skubių operacijų fronto linijoje palata ant ratų.
Vivjen pastebėjo, kad perkirpo šiek tiek daugiau nei reikėjo ir dabar Mažojo Princo varpa neturėjo galvutės viršūnės ir atrodė kaip indėnas be skalpo. Tai ją prajuokino ir ji ėmė isteriškai kvatoti.

Iki pat vakaro Deividas Prakčeris žvilgčiojo į netoliese esančius kalnus, Marso kanjonus, lyg iš tikrųjų būtų patikėjęs savo melu arba tikėjęsis, kad tiesiog atspėjo vaikų pasišalinimo kryptį. Paskui prisiminė, kad vakar susimontavo automobilį ir juo galėtų aplėkti planetą ir parsivežti abu vakarienės.
Tada įėjo į garažą. Palubėje kabojo nuogas jo dukrelės kūnas, o automobilyje paskendęs kraujuose sėdėjo negyvas taip pat visiškai nuogas Mažasis Princas.

Kitą rytą Registratorius išbraukė iš savo sąsiuvinio dviejų planetos gyventojų pavardes.
Le Diupenas tą patį vakarą atsirado Marse ir pasiėmė su savimi Mažąjį Princą. Kur dabar jį skraidins, tiksliai nepasakė, bet pažadėjo, kad vaikas tikrai vėl bus gyvas.