Pasikalbėjimai su vartotoju nr. 237

Ko tu vis tyli ir tyli, apie ką tu galvoji? tik galvoji ir tyli, argi taip galima visą laiką tylėti, juk nieko neatsitiko, ar atsitiko? jau beveik mėnuo kaip tyli, taip sako, kiti seniai jau būtų ką nors pasakę, ką nors parašę, gal ir kažką pamelavę, o tu tik tyli ir nieko nesakai, lyg tavęs net nebūtų, lyg būtum staiga pasimiręs arba išskridęs į Marsą, bet juk tu neišskridai, tu bijai aukščio, tai ko tu tyli, ko sėdi antklodę ant galvos užsitraukęs, manai niekas tavęs nemato? iš tikro niekas ir nemato, čia internetas, gali išlįsti, va, taip jau geriau, o dabar pasakyk kažką, juk jie laukia, nagi, drąsiau, būk pagaliau vyras...

Iš tikro autorius neturi ką pasakyti ir gal net nemano turįs reikalą kažką kažkam sakyti, juk iš esmės niekas beveik jo ir nepasigedo, globaliai žiūrint, taip, galima prieštarauti, kad du vis tiktai jam parašė, bet, kita vertus, jeigu jau taip nuodugniai nagrinėti, tai jie net tiesiogiai neprisipažino, kad jiems jis, autorius yra  reikalingas, jie tik tarpusavyje šiaip padiskutavo, kur gi, matai, anas pasidėjo? toks nespecialus, neypatingas pasišnekučiavimas, beprasmis burnos aušinimas, kai nėra kas veikti, lygiai taip pat sėkmingai jie galėjo pasikalbėti apie orą, apie atostogas ar apie Gražulio viešas atrakcijas, na taip, tai įvyko jo namuose, bet tai dar nieko nereiškia (tik pamanyk, abu apsireiškė jo puslapyje, iš to nereikia daryti jokių toli siekiančių išvadų), arba reiškia labai mažai, nes gi du - tai tik lašas tūkstantinėje vartotojų jūroje, kur kiti?

Taip, tu norėtum, kad pas tave suplūstų minios maldininkų, tūkstančiai, gerai apie save galvoji, geriausia jeigu ateitų pėsti  ir ant kelių, tada tavo ambicijos būtų su kaupu patenkintos, bet taip nebus, džiaukis, kad dar tie du tave prisiminė, nors ir neišsakė to atvirai, kalbėjo lyg per aplinkui, vienas užsiminė apie saulę ir ji neva  tave pradangino, kitas kažkaip tą kaltę suvertė atostogoms, jie pakalbėjo ir išsivaikščiojo kas sau, visa tai neatrodė labai svarbu, gal jie slėpė savo jausmus, o gal bijojo, kad kiti, tie tūkstanciai, kaip tu sakai, iš jų pasišaipys, juk žinai kokie čia visi greiti įžnybti, įkąsti, nukąsti; o, be to, esu įsitikinęs, šalia tų dviejų, gali būti tikras, yra dar bent dvigubai tiek neišdrįsusių arba kol kas atidėjusių savo paklausimą kitam kartui kada nors, atidėliojančių arba nesiryžtančių visada ir visur pasitaiko, taigi tikrai ne dviese jie, jų gali būti ir daugiau, bent jau smalsaujančių kas ir kaip, todėl gali išlįsti...

Bet aš nežinau (čia kalba autorius, kalba netaisyta), ką sakyti? ar turiu pasiteisinti dėl savo dingimo? bet juk nesu  įdarbintas, nors ir turiu išskirtinį ženkliuką - pieštuką, kuris kitus gal klaidina, leidžia priskirti mane prie šio puslapio generolų, bet taip nėra, esu eilinis, paprastas, ir taip pat nesu  įsipareigojęs amžinai čia būti, nesu suteikęs vilčių, kad ką nors kada nors pamilsiu, o jeigu taip ir sakiau, tai dabar to nebeprisimenu, o tai reiškia, kad to ir nebuvo, nes ko neprisimeni arba ko nematai, tarkim, kad kitam kambaryje ant stalo yra obuolys, bet tu, būdamas miegamajame, jo nematai, vadinasi, to obuolio ir nėra, taip aš buvau mokomas visą gyvenimą yra-nėra, kada reikia - dievas yra, kai jis trukdo, kada jo nereikia, kada jis kaip grūdas įstrigęs tarp dantų, kaip rakštis uodegoj, kaip sniegas vėlų pavasarį, tada, tada... apie ką aš čia?

Ak taip, autorius pasimetė nežinodamas, kaip pasielgti, ką pasakyti, ką atsakyti, ar turi jis išvis atsakyti? kodėl? kodėl jis kažką turi? pasisakyti, apie aną incidentą? kad gailisi, kad buvo išprovokuotas, neteisus? bet  tai bus netiesa, na taip, gal jis pasikarščiavo, gal perlenkė kai kur, jis toks, jam tai yra normalu, jis kategoriškai nenori sutikti, kad turėtų pasitaisyti, keistis, atgailauti, maldauti, nes mano, kad kiekvienas žmogus savo sukurtybėje (tai jo naujadaras) yra tobulas: niekšas yra tobulas savo niekšybėje, pavyduolis tobulas pavydėjime, karys tobulas žudyme, bankininkas tobulas suktybėje ir t. t., juk dievas (dabar jo reikia) sukūrė kiekvieną skirtingą ir tobulą savo išskirtinume, pasauliui reikia ir pasišventėlių, ir žmogžudžių, kad pasišventėliai turėtų ką veikti, dėl to autorius ir negali smerkti arba kažkaip teisti save, jis gali tik begaliniai mylėti save ir kviesti kitus mylėti jį taip pat...

Kartą, kai autorius buvo su artimu žmogumi ligoninėje dėl nežymios procedūros tam asmeniui, ir ilgai sėdėjo koridoriuje, ligoninės priimamojo koridoriuje, aiškiai girdėjo kažkieno dejones, tai buvo moteris, ji ritmiškai kartojo a  a  a  a, o po dešimties minučių tuo pačiu ritmu abejingai ištardavo gelbėkit, tiksliau šūkteldavo gelbėkit, ir tą kartojo dar 15 min., kol autorius su artimu žmogumi buvo iškviesti procedūrai, bet visą tą laiką niekas nereagavo į dejones ir šūkčiojimus, visi buvo užsiėmę bereikšmiais dalykais, vaikščiojo su arbatinukais, viena seselė blaškėsi ieškodama iškeisti 200 litų ir pan., tas visiškas abuojumas kažkaip ramino autorių, kad gyvenime nieko nėra svarbaus.

Ir kodėl aš negalėčiau savęs mylėti, juk esu gražus, beveik, vis dar gyvas, beveik, visą laiką be galo vienišas, beveik, ar ne pati tobulybė, beveik?

Gelbėkit.

Gelbėkit.

Gelbėkit.

Tai ką jiem atsakysi? bent parašyk ką nors, palinkėk ko nors. arba pasiusk po velnių.
Žinau, tu abejoji tų dviejų nuoširdumu, niekuo nepasitiki, esi paranojiškai įtarus, tau reikia gydytis. kodėl manai, kad jie nėra tavo kūrybos fanai? net jeigu ir taip, jie turi tam teisę, turi teisę visų pirma išskirtinai mėgti savo kūrybą, ką darai ir tu, bet galų gale jie perskaito ir tavo rašliavas, kaip ir tu, mylėdamas tik save, perskaitai ir kitų autorių kūrinius, kai kuriais netgi žaviesi ir pavydi, juk taip, pripažink, gana visą laiką tylėti ir išvien galvoti, gyventi praeitimi, čiulpti iki negalėjimo senas nuoskaudas, juk jos jau seniai ir skonį prarado, išspjauk, ar girdi?

O ir ką aš galiu pasakyti, ar noriu kažką pasakyti? nežinau, negi sakysiu, kad buvau Mėnulyje, nors tai ir tiesa, sėdėjau ant Vakarinės kalvos ir mąsčiau apie rugius prie bedugnės, argi kas nors tuo patikės? arba kad buvau miręs, kaip jau nekartą ir buvo, o paskui prisikėliau, nes reikėjo sode žarną pritaisyti, nes niekas to nemokėjo? ir taip visada - tik numirk, tuoj kažkas atsitinka.
arba kad antrą kartą mėginau išsitrinti, tik kaip ir pirmą kartą tuoj pat persigalvojau, pagailo savo numerio 237, nors, žinau, daug kas norėjo ir tebenori mano susinaikinimo, reikia jiems to numerio, negali man atleisti, kad jį tebeturiu, nedaug jau liko čia su tokiais trumpais skaičiais mohikanų, antikvarinių senienų, rašomųjų stalų su slaptais stalčiukais, ką saugo jie tuose padėjimuose?

Kita vertus, autorių irgi galima suprasti, o, be to, jį apėmė tuštuma, dar pridėkim, kad jis gal pervargo, persitempė ir, ačiū dievui (nors jo ir nėra), kad žmogus pailsėjo, nors dar neaišku, ar jis žmogus, kiti sako, kad jis tik svoločius.