rašyk.lt: Kūriniai / nebe toks ir jaunas / Mažas, baltas, laukinis paukštis

Reikia pradėti nuo klausimo – taip mane mokė, o mokė tie, kurie žinojo – turėjo informacijos.

Man vėl pasidarė blogą. Jau nebeskaičiuoju kartų – tiek daug jų buvo. Visa tai prasidėjo prieš keletą metų, kai nustojau būti žmogumi. Dabar esu mažas, baltas, laukinis paukštis, kuriam labai dažnai skauda. Blogiausia, kad nežinau kas man skauda...

Visada gailėjau tų, kurie nutarė nebūti, o kai pats nusprendžiau tai padaryti – jau nebebuvo gaila. Tai nereiškia, kad esu miręs. Juk kitaip negalėčiau rašyti. Aš tik mažas, baltas, laukinis paukštis.

Savęs klausiu: iš kur pas mane tiek daug informacijos? Gal iš tų laikų, kai dar buvau žmogus? Atsimenu, kad kaupiau viską ką tik surasdavau pakeliui ir dėjausi į galvą. Vyresnieji mane mokė daug klausinėti. „Reikia pradėti nuo klausimo“ – jie man sakydavo. Keista buvo, kad jie pradėdavo visai ne nuo klausimo... Tada man toptelėjo į galvą, kad galbūt jie mane apgaudinėja. „Kodėl jie turėtų tai daryti? “ – klausdavau savęs. Tada supratau, kad klausti gali tik tas, kuris nežino, o jie turėjo žinoti. Bandžiau susigaudyti ką jie žino ir kodėl tai taip svarbu. Klausiau jų, o jie man atsakydavo: „Ateis laikas ir pasakysime... “

Dabar skraidau tarp triukšmo, net ausis užgula, ir kai nusileidžiu namo vis spengia galvoje. Nekenčiu to garso. Primena mano ankstesnį gyvenimą. Tada mėgau triukšmą, nes jis mane ramindavo nuo mano nerimstančių minčių, jas užgoždavo. Kai negirdi savo minčių, darosi labai ramu, toks jausmas lyg paskęstum tame triukšme. Bet kaip sunku rašyti kai klausaisi to triukšmo, kai negali nuo jo pabėgti.

Vėl ramu, vėl galiu susikaupti ir išgirsti nuosavas mintis. Klausimas: „Kas yra žmogus? “. Mane apima paniška baimė, kai tik bandau į tai atsakyti, nes nesu pajėgus, esu tik mažas, baltas, laukinis paukštis. Kai dar buvau žmogus, mėgau sau uždavinėti panašius klausimus ir net į juos atsakyti, bet atėjo metas kai jie tapo akivaizdžiai beprasmiai. Gal todėl man taip ir nutiko?

Visada žinojau esant vieną vienintelį Dievą: tokį lankstų ir keičiantį formas, kurios mums nematomos, o tik nujaučiamos. Dabar kai esu arčiau Jo, tik dabar galiu pamatyti tas formas, bet jos tokios ryškios ir karštos, kad bijau nusvilinti savo sparnelius ir nukristi atgal į žmogaus formą. Vėl gimti ir mokytis, vėl viską iš naujo patirti. Dabar reikia saugotis Dievo, prie Jo nesiartinti, nes tik nudegsiu. Lauksiu kol būsiu pasiruošęs, kol Jis pats mane pakvies.

Esu paukštis. Laikau save buvusiu žmogumi. Dabar turiu žinojimą, kurio kadaise taip troškau. Turiu jį, bet tik jį ir nieko daugiau. Jokiais burtažodžiais jo neuždarysiu ir neparduosiu. Tikėsiu ir žinosiu.

Atėjo naktis ir baisus šaltis. Metas leistis namo. Matau save miegantį. Vėl sapnuoju, kad esu paukštis ir jaučiu Dievo artumą. Šis sapnas mane skaldo, neleidžia nurimti. Teks keltis ir būti tuo, kuo neketinau būti, bet jaučiu, kad ateis diena, kai nubudęs pamatysiu save su plunksnomis. Tik bijau, kad tai bus viščiuko plunksnos, o jie skraidyti gi nemoka...

Užsidegu cigaretę. Jos dūmai spiralėmis kyla į viršų. Norėčiau ant jų nutūpti ir kartu su jais pasiekti Dievą. Niekada neužmiršiu kada vieną dieną nusprendžiau pabandyti nebūti. Tada vos manęs nenumarino vienas atviras elektros lizdas – vos nepraradau sparnų.

Tas triukšmas, kai leidžiuosi namo, mane nervuoja. Aš tik mažas, baltas, laukinis paukštis.

Blogas komentaras Rodyti?

2013-09-06 11:35

Lengvai

Pirmas sakinys kabo ore - vėliau lyg ir bandoma į jį apeliuoti, bet nelabai sėkmignai (nes visai neaišku, kodėl reikia pradėti nuo klausimo, kokia gi ta situacija, kad turi kilti klausimas ir t.t.).

Per daug kartų pakartota "esu mažas, baltas, laukinis paukštis" - mes supratom jau ir po pirmo karto, visais kitais telieka atsakyti "mhm, žinom me, žinom!". Būtų užtekę tik vieno tokio pasakymo, o išvis tobula būtų tokį pasakymą pateikti skaitytojui tik teksto pabaigoj, na bet.

Randu daug filososijų, kurios jau yra skaitytotos ir matytos ir girdėtos ir visai neįdomios, dar turint omeny, kad ir patikimo forma near pati originaliausia.

2

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2013-09-04 13:52

Svoloč

Dėl paskutinio Marquise's komentaro autorius turėtų neapsigauti, jis buvo taikytas daugiau ne kūriniui, o įgelti Svoločiui. Paskutiniu metu pastebima tendencija - Marquise'i parašyti po Svoločiaus, ir jei Svoločius supeikė, anoji išgirs, o ką Svoločius pagyrė, garbioji administratorė suniekins. Kokia to priežastis, nežinau ir, manau, nesužinosiu. Tad gali, jaunas žmogau, neužskaityti mūsų abiejų pasisakymų.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2013-08-31 23:21

Marquise

Labai į save (autorių) nukreiptas tekstas. Per mažai metamorfozės - kodėl paukštukas ir kodėl rašantis bei rūkantis? Iliuzijos ir realybės sumaišymas, praskiedžiant egzistenciniais klausimais, kurie vos paminimi, tačiau prabėgomis ir paviršutiniškai, nesukuria nieko įtraukiančio ar darančio poveikį skaitytojui. Emocijos gana blankios, įžvalgos - primityvokos.
II

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2013-08-25 13:44

Svoloč

Na man tai kaip visada patiko. Autorius man labai suprantamas, gilus, filosofuojantis, poetiskas.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2013-08-25 00:15

nebe toks ir jaunas

Šiaip senokai rašytas tekstas, netyčia kompiuteryje atradau, pataisiau šį tą ir paskelbiau, nes nieko naujo galvoje negimsta šiuo metu, tai tenka raustis po šiukšlyną ir traukti visokias atliekas į paviršių.
Gal ir negerai darau, bet ką jau padarysi ;D

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas (1)

Blogas komentaras Rodyti?

2013-08-25 00:11

nebe toks ir jaunas

Na aš tai Gunta tavo pirmo komentaro neperskaičiau iki galo, bet ką jau padarysi ;D

Įvertinkite komentarą:

Geras (2) Blogas (1)

Blogas komentaras Rodyti?

2013-08-24 19:12

gunta

neišmanėle rozalinda, bijok rozalinda bijok, aš nelesu gyvų, tik dvėselieną, tai va aš paukštis sanitaras, tavo palaikus kaip mat sumaitosiu - bijai mirties. (bomžai geriau ją pa-žysta nei tu Rozalinda, oi bijok oi negalvok. ) :D

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas (1)

Blogas komentaras Rodyti?

2013-08-24 19:00

gunta

Jaunas žmogus yra laisvesnis nei pagyvenęs, ar jaunas bet jau tėvas, motina - jau tada atsiranda atsakomybė, o šiaip kas neleidžia būti laisvam, kas? Kūnas, jį ir paukštis turi, ir taisykles kiekvienas paukštis turi, ir tigras ir lūšis, nereikia paistalo vadinti grožiu"jaunas žmogus nori būti laisvas" o ko jis nelaisvas - pažiūrėk, senas dar nelaisvesnis o vaikystėje, vajė - visi laisvi, sparnai pas paukštį, tik sparnai, pas žmogų smegenys - tai raketos ne tik sparnuoti lėktuvai, ir Kairys su juo po tiltu... Man nesuprantami nei seni nei jauni, kai pradeda sakyti kad jei kažko trokšti, tai parašyk ir tai bus kūrinys literatūrinis. oi ne - tikrai ne. Bet čia kalbu apie Mintautės pamąstymą, o ne apie tekstą. Jis nėra ne literatūrinis, bet ta kūryba neįtikina, nors ji gali būti toks Esė. (esiška literatūra,bet trūksta filosofinės išminties - kad nebūtų nuobodi ir tik šiaip pakalbėjimas
"aš paukštis,
aš paukštis,
mažas
ir baltas
laukinis

paukštis aš aš,
bijau pagalvoti apie
žmogų, bet,
kai buvau žmogus,
tai Dievas buvo
lankstus. ". - Paukštis neįtikina; visai; kad jis paukštis;

Drugelio gyvenimas toks sunkus ir toks trumpas, o jis atrodo toksai nerūpestingas,tas drugeliūkštis...O paukščio, va jė... Lizdai, vaikai, ir per jūrą - šiltieji kraštai, prieš vėją, šaltame danguje, kur darganos, kruša, lietus, o ant žemės - jūra...

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas (1)

Blogas komentaras Rodyti?

2013-08-24 18:54

Čia buvo Rozaly

Mėgstu paukštelius. Reikia kūrinių apie juos:)
Baisu pagalvoti, kad čia ta pati moteriškė, kuri po gerbiamo Kadagio eilėraščiu komentuodama nuėjo į lankas teigdama, kad smėlio dėžėse žolės neželia, dabar bando apie laukinę gamtą pasakoti...Baisu.
O dar kalba apie bomžų svarstymus dėl pasikorimų, kai tuo tarpu statistika rodo visai ką kitą - tarp tokių socialinių grupių mažiausiai savižudybių tėra.
Gerai dar, kad tik depresja apsiribojo, iki vampyrų ir zombių nepriėjo...Padibaisėjau aš ta komentatore jau po gerbiamo Kadagio kūriniu. Stiprybės ir jums, gerbiamas Paukštelio autoriau‘)

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2013-08-24 18:48

Mintautė

Gražu. Suprantamas jauno žmogaus troškimas būt laisvam. O kaip būsi laisvas, neturėdamas sparnų?
Belieka pavirst į mažą, baltą laukinį paukštį ir skristi, skristi...ten, kur nesigirdi triukšmo, kad galėtų aiškiai girdėti savo mintis. Suprantamas troškimas.
Tekstas skaitėsi lengvai. Man patiko.
Sėkmės tolesnėje kūryboje!

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2013-08-24 18:26

gunta

neperskaičiau iki pabaigos, va iki tos vietos, kur paukštis pasakoja kokį dievą matė kai buvo žmogumi, iki tos vietos, tik jam pasakius, kad jis bijo pagalvoti apie žmogų bet kad jis yra paukštis (kažkoks mažas ir baltas) manęs tikrai neįtikino :D (juokingas kalbėjimas, kaip nuskriausto vaiko, kuriam pažadėjo eiti uogauti, o paskui išvyko vienį, ir grįžo po pietų, vakarop, jis pabudo ir vėl tas pats, o vakare sako "rytoj pažiūrėsim, jei nelis, važiuosi ir tu uogauti" ir jis ramiai užmiega, tiki jais kaip lanksčiu dievu :D nu toks va mažas baltas, tik ne laukinis, per daug jau naminis paukštis - laukinė Gamta žino visus atsakymus kiaurai, kuriuos jai reikia žinoti; vilkas žino kaip valgyti mėsą, o lakštingala suokia tą pačią giesmę ir ponui ir karaliui ir elgetai - ir žino ji giesmę be natų, neklausia kokia tonacija ir koks raktas. Mažas mažas paukštelis - toks neišvaizdus, pilkas, bet jau kai užsuoks, visi nutyla, kažin tik kaip lankstus dievas, ji ir jam tokią pačią giesmę gieda, kaip ir elgetai,bomžui paupyje, po tiltu, kuris svarsto kartis ar nesikart?.. ir sustoja - bet juk niekada neišgirsiu daugiau lakštingalos, pagalvojęs, o pasikart, visada suspėsiu, galų gale ir manęs mirtis neaplenks..." paskui pareina į bomžyną ir pasakoja, kaip jį Dievas sulaikė nuo griecho, juk sutvėrė kokią gražią lakštingalą - o kas, juk jis, jis sutvėrė, Dievas, ir ne ne, ne gražią, o gerklę gražią jai įdėjo, kai užsuoks, už širdies ima... Bomžai klausėsi, ir kažkodėl visiems pasidarė tą vakarą šilčiau, lyg tas nelaimingasis kuris ar tai kartis norėjo, o gal akmenį po kaklu rišti, būtų pats lakštingala suokęs...

Va, matai kokie tie laukiniai padarai... Ne, neįtikino tavo paukštis kad jis yra paukštis, mažas baltas, ladno, bet laukinis, nu ne. ir ne paukštis visai - neįtikino.

Kad Paukštis laukinis, neįtikino, ir skaityt iki galo, neperskaičiau, bet vis tiek, gerai kad nors depresijos nepoetizuoji ir nevadini to grožine literatūra.

Įvertinkite komentarą:

Geras (1) Blogas (1)