Rašyk
Eilės (73934)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10424)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







arba kad nejaustum skausmo

Neseniai nusipirkau seną, pakankamai sudūlėjusį stalą iš antikvariato. Kodėl, ir pats nežinau. Išsyk pamatęs nusprendžiau, kad daiktas bus mano. Ir aš neklydau: stalas atitarnavo man gerus du metus, iki kol manęs galutinai neįsiutino vietinis klerkas. Mat, šis man aiškino, kad negali išimti dėmių nuo spanguolių sulčių iš mano brangios paklodės. Sviedžiau ją tiesiai klerkui į veidą ir grįžęs namo užkliuvau už stalo kojelės, kas, nereikia nė minėti, mane pavertė visišku tironu, ir mano kumštis it pigus lėktuvo skrydis nukrito smarkiai ir skausmingai ant minėtojo stalo.

Prasivėrė stalčius. Kažkoks perdėm įslaptintas – stalą prieš tai buvau išnaršęs ir išieškojęs nuodugniai, bet šitai sugebėjo praslysti pro mano akis. Pamiršęs savo įtūžį, puoliau jį naršyti ir radau kai ką labai keisto ir tuo pat metu žavingo. Užrašus. Supratau, jog tai – vieno ir to paties asmens nuosavybė. Galbūt asmuo nėra tinkamas žodis apibūdinti šį žmogų. Prancūzų lunatique skamba įtikinamiau, – tačiau argi žodis „įnoringas“ nėra viso labo pėdsakas švelnaus kaprizo? Beprotis, – štai ką aš turiu omenyje.

Užrašai sudaryti iš dviejų dalių ir lygiai taip jie ir paskirstyti. Pirmoji dalis skelbia: „Anestezija“. Popieriai sudėti preciziškai tvarkingai ir parašyti tikru dailyraščiu, tačiau tikroji esmė slypi turinyje: dar niekada gyvenime aš nebuvau sutikęs didesnio esteto, nei aprašantysis. Gyvenimas „Anestezijoje“ sustyguotas tobulai ir manęs niekaip neapleidžianti agresyvi ramuma, kurią spinduliavo šie užrašai, bylojo apie išraiškingą iki pat aktorystės, tačiau plokščią, sterilų ir baltą gyvenimą. Kita vertus, antroji dalis buvo visiškai atvirkščias dalykas: šie užrašai buvo išmėtyti neaiškia tvarka (neatrodė, kad jie apskritai tokią turėjo), parašyti skubotai, lyg autorius nuolatos sugalvodavo įamžinti mintį ar kitą bėgdamas, slapstydamasis, kažko vejamas, o gal ir kriminalą vykdydamas. Vietomis rašalas nutekėdavo ištisais puslapiais. Sielvartas ir agresija nebuvo svečiai šiuose puslapiuose. Dar daugiau, čia dominavo piktybiškas groteskas ir keistas absurdas, kurį rašytojas įžūliai pavadino kaip pirmųjų savo užrašų tęsinį: „arba kad nejaustum skausmo“.

Pagavau save abejojantį ir sutrikusį; ar aš gailiuosi bevardžio autoriaus, ar juo šlykščiuosi? Jo purvini darbai ir suodina siela buvo koktūs ir kėlė beširdį įspūdį, tačiau nesuvaidintas liūdesys ir keistas žaismas su pirmųjų užrašų angelišku estetizmu mane, norom nenorom, žavėjo. Vardu šis žmogus nepasirašė, nė lyties nenurodė. Ir nors skaitydamas šiuos vienodai kerinčius ir kraupius tekstus aš sugebėjau prie autoriaus prisirišti, vardo jam širdyje neturėjau, nes lygiai taip pat, kaip mylėjau jį už iš širdies apnuogintą sielvartą, vaikišką cinizmą ir ambiciją gyvenimo tikslui, aš jo nekenčiau ir teisiau už tai, ką jis padarė kitiems, kurie viso labo tetroško jį pažinti.

§ A N E S T E Z I J A

Tai buvo graži naktis.

Aš nebeturėjau jokių susitikimų ir galėjau sau leisti ramiai įgriūti į sofą, vienoje rankoje egzaminuojant apelsiną, puikų ir apvalų it Afrikos saulė. Kvepėjo kaip egzotika. Kaip sunkus darbas. Kvepėjo svetimai. Nuvijau šias mintis šalin.

„Nejaugi nežinai, kokia diena šiandien? “, garsiai artikuliuojant paklausiau savęs. Aš puikiai žinojau. Ši diena nėra skirta mintims. Ši diena buvo aprūpinta tiek, jog galėčiau negalvoti savaitę į priekį. Mano galva lengva, dar lengvesnė nei vaisius rankoje, kuris dabar atrodė toks įkyriai sunkus.

„Tu daugiau to nedarysi, “ perskrodė mano mintimis ir aš tik paklusniai linktelėjau, o apelsinas pavymui nusirideno grindimis. Aš turėjau viską, ko geidžiau; kurių velnių man reikėtų griebtis senų triukų? Mano godulys pasotintas. Mano siela rami kaip lapkričio mėnuo.

Tenka pripažinti, šis jausmas keistas, siurrealus, ir todėl mane ima kamuoti bejėgiškas noras pažvelgti į save, patikrinti, ar iš tiesų aš egzistuoju. Ar įmanoma tokia ramybė? Matau savo atspindį veidrodyje ir negaliu nusukti akių. Neabejotinai, aš nutuokiau apie savo patrauklumą. Šiandieną man tai įrodė dešimtys, net šimtai žmonių, jų meilūs ir aksominiai žodžiai buvo nuoširdūs, atviri, sąžiningi ir lydimi susižavėjimo šūksnių. Tai žodžiai, kurių man reikia. Kitaip... Kaip aš žinočiau apie savo būtį? Mano gyvenimo tikslas, – žavintis fasadas ir siela, kuri spėjo išbučiuoti visus blogus ir gerus dalykus, nardė žemiausiomis gilumomis, tačiau amžinai išnyra it kamštis į viršų. Nėra nieko brangesnio mano širdžiai, nei žinia, jog mano išorinis ir vidinis portretai atrodo taip, kaip aš juos ketinau nutapyti, jog jie kelia tokias reakcijas, kurių aš ir laukiau. Tai verčia mano sielą dainuoti. Be šito, aš nematau gyvenimo prasmės. Jei aš negaliu būti gražiu sutvėrimu, tuomet aš atsisakau gyvenimo.

Tai tiesa, aš rūpinuosi savo fasadu. Nieku gyvu nenoriu, kad manęs bijotų – aš trokštų, jog mane išsyk įsimylėtų. Tačiau mano gyvenimo būdas nėra paprastas. Vardan savų tikslų turiu daug ką paaukoti, laipioti peršautomis širdimis, iš tiesų. Ypač, – artimųjų. Bet gana apie tai. Kaip jau minėjau, aš turiu viską, ko geidžiu, mano godulys pasotintas, mano vidinė pabaisa gavo savo puotą: žmonės patvirtino mano kerinčią būtį, jie patvirtino mano išorinį patrauklumą, patvirtino aštrų intelektą ir skambius it melodiją žodžius. Mane myli daugelis paviršutiniškai ir vienas individualiai. Kažkam bus laimės girdėti mano juoką šią gražią naktį kokiam nors skersgatvi, – kas galėtų būti laimingesnis už mane ir kieno gi juokas skambėtų nuoširdžiau, nei manojo šią akimirką?

... Šią akimirką aš tikiu, jog myliu. Užverčiu galvą pro atvirą langą ir parodau sudilusiam mėnuliui savo velnišką šypseną: „Pavydi, ką? “

Pasaulis man tapo vakcina, kurios dėka aš pakliuvau į visišką nejautrą. Jei dabar paliestumėte mane, aš to nejausčiau. Net jei smogtumėte man į skruostą, aš viso labo parvirsčiau kniūbsčias, bet skausmas man būtų svetimas svečias. Visi šie gražūs žodžiai, skirti man... Tai mano deguonis, varomoji jėga. „Ha, “ – dar vienas antausis šiai nuostabiai gražiai nakčiai. „Jūs mane užmigdėte. Pavertėte kurčnebyliu, kuriam jo liga – palaima. “ Visi šie žodžiai buvo indikacija, jog aš gyvenu idealumo ašmenimis, steriliai: tyru vaikišku veidu, laisvu, paradoksaliu protu ir širdimi sunkia, berande.

Nežinojau, ar meilė buvo monogamiška, ar poligamiška; visa, ką nutuokiau, tai šios nakties realizacijų palaima, mano egzaltacijos taškas, identiteto pakylėjimas, ir todėl ištraukus savo palaimingą galvą iš vėsaus nakties oro, aš uždėjau savo delnus ant veido taip gerai pažįstamo, sunėriau pirštus į plaukus, ne kartą nuklojusius mano kaklą. Šiame žmoguje aš mačiau savo veidrodį ir jis bijojo šio palyginimo, tačiau tai buvo nepagrįsta, net drįsčiau sakyti, jog kvaila baimė. Prisimenu savo vakarus, kai skaitydavau su liepsnomis širdyje, kuomet Hesės Haris Haleris, o gal greičiau jį supantys įvykiai, vertė mane norėti save sudeginti iš to neaprėpiamo džiugesio surandant kažką sau tokio artimo: „Tokie keistuoliai, kaip tu — retenybė, ir lengvai susipainioja: lyg pakerėti jie kitų žmonių akyse nieko negali pamatyti ir perskaityti, jų niekas nebejaudina, ir kai toks keistuolis staiga vis dėlto suranda veidą, kuris iš tikrųjų į jį žiūri, kuriame jis jaučia lyg ir atsakymą ir giminystę, tuomet jis, žinoma, džiaugiasi. “

Argi mudu nesame šie du keistuoliai? Ar tik ne mes tarsi du velnio vaikai, sūpuojantys vienas kitą savo glėbiuose? Mudu tapome kaip raktas ir spyna, kai pagalvoji.  

Akimirką mano romus ir besišypsantis veidas suirzta. Ši nejautra, anestezija... Per ją nejaučiu ne tik skausmo, bet ir švelnumo. „Tačiau tai kur kas geriau, nei tavo laukinis rajumas, “ ir man neliko nieko kita, kaip tik sutikti ir padėti savo vaikišką, berandę ir nė kiek dėl to nelengvesnę širdį į numylėtojo tvarinio glėbį.

Kuomet mano numylėtasis pastebėjo erzelį, šis kone išsyk įtūžęs pasiteiravo: „Ar tu ne ekstazėje? Ar nepakankamai aukojuosi dėl tavęs? “ Rankos mostu noriu jį sustabdyti, nes šis tonas – ne man, tačiau mano veidrodis jau išsitiesė visu ūgiu. „Ar aš nepakankamai teikiu tau visa, ko trokšti? “

Susmukau į šalimais esanti krėslą. Mano plaukų kasa jau buvo atsirišusi ir ilgos sruogos draikėsi apie veidą, tačiau aš nesibodėjau pasitaisyti, tik įbedžiau nebylų žvilgsnį į savo nepatenkintą pašnekovą. Kambaryje nedegė nė viena šviesa, tačiau pakako blyškaus ruožo, kiūtinančio pro langą, kad matytųsi visa aplinkui; mano rašomasis stalas, pergamentų pluoštai, eskizai, knygos. Kad ir prie krėslo gulėjo Siorenas Kierkegoras. Tysojo. Nuogas. Žinoma, tai aš jį nurengiau. Pats jis tam nesiryžtų: per daug didelis tikintysis buvo, nors ir egzistencialistas. Ir štai, jo žodžiai dar kartą pasitvirtina: žmonės mane taip prastai supranta, jog jie net nesuvokia mano skundo apie jų nesugebėjimą suprasti manęs.

„Jei vieną dieną ar naktį pabaisa, “ pradėjau aš švelniu balsu, o Frydrichas Nyčė, apsirėdęs ir nuogas tuo pat metu it amžinoje Dioniso dualizmo dilemoje šalimais mano židinio, juokėsi pačiu piktybiškiausiu juoku ir aš nesusiturėjau neparodant jam plačios šypsenos. „... nuspręstų pavogti tavo vienišumų vienišumą ir pasakytų: „Šis gyvenimas, kurį tu gyveni ir pragyvenai – dabar turėsi jį gyventi dar vieną ir nesuskaičiuojamą kiekį kartų“. Ar parkristum ant kelių ir grieždamas dantimis prakeiktum pabaisą? O galbūt kartą tu patyrei dievišką akimirką ir galop atsakytum: „Tu esi dievas ir niekada aš dar negirdėjau nieko nuostabesnio“? “

Jaučiau nuovargį ir artėjantį pyktį vien todėl, jog privalau aiškinti. Tačiau aš privalau, tiesa? Juk tai mano veidrodis. Kaip vienas gali žvelgti į jį, jei atspindys neatitinka tikrovės? Tai būtų niekam tikęs veidrodis. Ir aš nejausčiau laimės, kuomet žvelgčiau į melą.

„Dieviškoji akimirka yra mano tikslas. Tokia, dėl kurios būtų verta pakartoti gyvenimą su visomis dienomis, kurios reiškė nieką arba grūmojo man mirtimi. Dėl to verta tapti visais tragiškais fikcijų herojais. Tam, kad priversti Romeo pavydėti ir nuliūdinti mirusius įsimylėjėlius savo juoku, “ staiga mane apėmė neapsakomas liūdesys, o pamačius nesupratimą ir neatidumą savo pašnekovo veide, aš nuleidau rankas ir atsidaviau neaprėpiamam nusiminimui. Tačiau tai netruko ilgai; nusiminimas persipynė su staigia neapykanta ir aš išgirdau save sakant: „Išeik“. Mūs veidai trukčiojo it mažų, ciniškų vaikų, kurių dar tyri ir infantilūs pasaulio idealai nesutapo. Savo vienišumų vienišumoje aš mečiau reikšmingą žvilgsnį į tą patį mėnulį, kuris dar prieš kelias akimirkas mane sveikino turint visą pasaulio pavydą rankose. Išdavikas.

Mano kūną perskrodė liūdesys ir neapykanta ir pirmąsyk aš pasijutau skausmingai gyvai. Ilgainiui aš supratau, kam reikalinga anestezija. Ji skirta tam, kad nejaustum laimės iškentus pjūvį savo kūne po kelių valandų gulėjimo ant kieto operacinio stalo, arba...

§ A R B A   K A D   N E J A U S T U M    S K A U S M O

Nesudėjau bluosto tris naktis iš eilės ir rodėsi, jog kaskart man pažvelgiant į nakties skliautą, mėnulis vis smarkiau sudyla, o dangus vis rūsčiau ir nepalankiau į mane žvelgia. Jaučiau, jog rašymas pagaliau ima iš manęs duoklę: aš viso labo pradėjau savo trečią dešimtį, o mano eratiškas mąstymas privedė prie vaikščiojimų iš vieno kambario kampą į kitą, pirmyn atgal, ištisomis valandomis. „Jūs it kareivis, “ – suskubo pastebėti vienas iš svečių, tąnakt viešėjusių mano namuose. Miegu ar ne, kokį skirtumą tai daro - net kai nesugebu užmerkti vokų, aš sapnuoju. Matau tik savo personažus, tik savo siužetus.

Ką jau kalbėti apie visus susitikimus, kurių aš turiu kone šimtus kasdien. Tačiau visi nusprendė, jog aš jų skoloje, jog aš privalau kažką suteikti; žmonės be jokios sąžinės graužaties sugeria mane it rašalo sutrauktuką, lyg gražų pajacą, skirtą jų pramogoms. Aš išsyk nekenčiau jų visų. Tik giliai įsišaknijęs manieringumas ir etiketas neleido jų išvilkti lauk iš savo kambario. Mano neapykanta gili kaip karantinas gruodžio mėnesį.

Ir galop, lyg viso to nebūtų gana, į kambarį įžengė ši būtybė. Seniai nutuokiau apie šio tvarinio simpatijas man, užtenka vien pažvelgti į pluoštą neatsakytų laiškų. Šio apsilankymas mane kaip reikiant įsiutino, tačiau aš to neparodžiau ir maloniai šyptelėjau, kol pirštai nesąmoningai taisė apykaklę. „Kvailys, “ pamaniau, kuomet mūsų rankos susilietė, pečiai susijungė, tvirta ranka patapšnojo man per nugarą. „Nežino, jog lenda į spąstus“.

Apžiūrėjo mano kambarį savo pilkom, geranoriškom akim, kurios mane erzino vien savo buvimu, tuomet atlaidžiai nusišypsojo ir tarė: „Antra vertus, su kūrėjais niekada nebuvo lengva gyventi. Verčiau, – neįmanoma. Tačiau privalu“. Mano veidą, vėlgi, papuošė plati šypsena, šįkart gal net kiek nesumeluotai nuoširdi, ir aš nusisukau į langą, šonu vis dirstelint į pašnekovą. „Tikra tiesa. Juk jie tokie silpni... kai myli“.

Iš kaži kur atsiradusi mergaitė (matyt, viena iš mano viešinčių svečių dukrų), pribėgo prie mudviejų, įsispitrijo į mane susižavėjusiu žvilgsniu ir tuojau pat įsikniaubė į mano garbanas. Nurijau kartėlį ir kentėjau jos glėbį, tuo pat metu klausant atėjūno meilės išpažinties. Jos maži piršteliai skausmingai pešiojo man plaukus, net jei ji juos viso labo glostė, kartodama, jog tokių dailių dar nėra mačiusi; jaučiau, jog kiekvienas prisilietimas mane žeidė ir greitai aš išsivadavau iš jos glėbio, tačiau tuoj pat pavergiu mergiūkštės dėmėsį sparno formos vėriniu ant mano kaklo. „Atvirumas – niekam tikusi dovana, “ tarstelėjau užmerktais vokais savo pašnekovui ir matau jo suglumusią išraišką. „Niekada daugiau neleisiu sau atvirauti. Jie nesupras. Patarčiau to nedaryti ir tau“.

Matau, kaip mano grobis apsisuka kulnu ir nueina, jo veide pažeminimas, suirutė, sielvartas ir akimirką aš prajunku, tuo patraukdamas šio dėmesį. Švelniai atstumiu mergaitę nuo savęs, skubiu žingsniu prieinu prie vargšo svečio ir įsisiurbiu jam į lūpas. Nežinojau, ar meilė buvo monogamiška, ar poligamiška; šiandieną mano siela jau spėjo išbučiuoti tūkstančius blogų ir gerų dalykų, mane mylėjo visi paviršutiniškai ir niekas individualiai ir būtų buvusi nuodėmė, jei paleisčiau grobį, kaip šį, kuris pats nusprendė ateiti ir pražergti liūto nasrus, suteikdamas jam licenciją pagaminti iš savęs nieko daugiau, tik karkasą.

„Ką gi, “ mano pirštai žaidė tankiais, juodais kaip naktis plaukais, tačiau šie dar nebuvo taip gerai prigludę man prie pirštų, kaip ano, kuriam liepiau išeiti. „Niekada nemaniau, jog tai pasakysiu, bet man ilgu anestezijos“.

„Nejaugi skauda? “ iš išgąsčio virpantis paklausė 206 kaulų ir mėsos kratinys, kuris niekada negaus jokios intelektualios vertės.

Aš ėmiau juoktis kaip pamišėlis ir jaučiau, kaip kiekvienas šio nepažįstamo žmogaus pečių spustelėjimas ir prisilietimas man nešė vien skausmą, tikrą, fizinį skausmą: tai buvo dalykas, kurio prieš tai aš nepatyriau, net jei kas nors nuspręsdavo man smogti į veidą, ir galop pajutau, kaip mano nuvargęs kūnas susmunka ant žemės. Žmonės aplinkui mane dar labiau purto ir krato, mėgindami pasodinti šalia nuogo Kierkegoro, kuris verkė. Kvailiai nesuprato, kad viskas, ko man reikia, tai paguldyti savo vaikišką, berandę ir nė kiek dėl to nelengvesnę širdį kur nors, kur saugu.

* * *

Nusprendžiau nueiti į teatrą. Tai buvo kvailas, skubotas pasirinkimas, bet velniai nematė, nes kai susigriebiau, kur esu, jau buvau ložėje su keletu snobiškų figūrų. Visos jos buriavosi apie mane, tačiau nedrįso liesti. Aš įspėjau. Kitų prisilietimas man buvo koktus tarsi elektrošokas. Šis perdėtas jautrumas buvo tarsi keistas spektaklis po tokio ilgo nejautros laikotarpio. Visi skundėsi mano mažu šnekumu, bet aš juos nutildydavau rankos mostu, – velniop atvirumą, niekas jo nevertina, visi tik mato jo spindesį iš tolo. Kai žmonės apsitrina vieni su kitais, jie pradeda nebevertinti nei savęs, nei savo partnerių, pamiršta gražius žodžius, kurių taip reikia tokiai egzistencijai, kaip mano, ir nė kiek nebesistengia bei nebedreba dėl kito. Kokia nuobodybė.

„Apsirengiau juodai. Vien juodai. Tu žinai, kaip baigsis ši diena, “ deklaravo scenoje tamsiai vilkinti figūra tyliai, taip, jog visa auditorija suklustų, ir akimirkai tai sugavo mano dėmesį.

Į sceną įėjo kita figūra. Įžūliu, greitu žingsniu. Gana grubiai suėmė tamsiai vilkinčios kolegos veidą ir tarė: „Aš nuplėšiu nuo tavęs viską, kas juoda, ir apglėbsiu tai, kas balta“.

Salė ėmė griaudėti ir ploti it pašėlusi ir tuo pačiu metu žiūrovas iš dešinės suėmė mano ranką, kartodamas „argi tai ne puiku? “, kas mane visiškai išvedė iš kantrybės, tad šiurkščiai atmečiau jo ranką nuo savęs ir pakilau iš šios kvailos auditorijos. „Koktu, “ garsiai ištariau sau vienutėje, kvėpuodamas grynu nakties oru. Kvailas, persaldintas, suromantizuotas, absurdas. Vilkau kojas it ledo luitus namo, prakaitas buvo sumišęs su lietaus lašais ir aš džiaugiausi, kad tamsoje manęs niekas nematė.

Įėjęs išsyk pajutau, kad kažkas ne taip. Ranka apčiuopiau palto skverne saugiai gulėjusį peilį ir užtikrintais žingsniais nuėjau tiesiai į darbo kambarį. Galėjau girdėti šimtus skirtingų žmonių. Miegančius tarnus. Besimylinčius svečius. Besikuždančius vaikus. Rodėsi, jog visi jie slapčia, kad ir ką bedarytų, stebėjo mane it auditorija. Aš išėjau iš vieno spektaklio į kitą. „Jie leido šitam atsitikti, “ aidėjo mano pasąmonėje.

Vos tik atidariau duris, išvydau jį. Tą atėjūną, niekšą, kuris negalėjo patausoti savo kvailų simpatijų sau ir pats įlindo man tiesiai į nasrus. Šis stovėdamas prie rašomojo vartė mano popierius, ne, galbūt verčiau – nuodugniai skaitė, štai ką jis darė. Jaučiau, kaip mane išsyk užliejo neapykanta, kone apjuodinanti regą. „Na jau ne, “ garsiai pasakiau ir čiupau nusikaltėlį už tų pačių juodų plaukų. „Aš pasakiau - jokio atvirumo! Negi taip prakeiktai sunku suprasti? Ha! Kuo tu manaisi esąs? Gal lygini save su... juo? “

Pažįstami jausmai. Daugiau nieko. Vaikiškai nusiminusiu mano veidu sruvo ašaros, o delnai ištepti krauju. „Mano eskizai, “ sutrukčiojau aš, bebandant išgelbėti popierius, tuomet susigrizbau paskutinįkart pabučiuoti tą kvailį. Tebūnie tai jam vietoje autopsijos, juk šis daugiau nieko ir netroško. Vos spėjau pasilenkti, o mano garbanos uždengė svetimą kūną, išgirdau kažkokius garsus ir pakėliau galvą. Tai buvo ta pati mergaitė, kuri žvelgė į mane su šitokiu pasigėrėjimu, tik dabar, žinoma, jos veidas bylojo gryną siaubą, ir man neliko nieko kito, tik sugriebti ją už gležno kaklo ir palikti rymoti kartu su pirmuoju atėjūnu. „Ironiška, “ pastebėjau aš, mano veidas ašarotas, bet besišypsantis. „Tačiau aš branginu savo personažus ir siužetus labiau, nei bet ką kitą. Juk tai – aš. Niekada neleisčiau kam nors tai sutepti. Juk tai mano brutali tiesa, grynakraujis atvirumas“. Paliečiau mergaitės glotnų veidą ir prunkštelėjau. „Pasimokiau, jog neverta savęs atiduoti niekam“.

Atsistojau ant kojų ir pasijutau silpnai. Kierkegoras ir Nyčė kažkodėl man plojo atsistoję, o Haris Haleris tik švelniai pasišaipė. Iškišau savo ilgaplaukę galvą pro langą ir parodžiau mėnuliui kruviną ir pravirkusį save. Pirmąkart nudelbiau akis žemiau, nei nakties skliautas, ir išvydau savo veidrodį. Visu ūgiu. Ir kai pamačiau, kaip aš atrodžiau tame žmoguje, aš prajukau. Prajukau kaip kilnus pacientas, iškentęs sudėtingą kelių valandų operaciją be anestezijos, kuri vėlei kvietė mane į savo glėbį.
2013-08-23 15:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-20 12:10
Lengvai
Kalbos kultūra šlubuoja:

du metus – dvejus metus;
kol manęs galutinai neįsiutino vietinis klerkas – iki kol mane galutinai įsiutino;
Tam, kad priversti Romeo pavydėti – “kad” su bendratim nevarotitna.

Pirma dalis (įžanga?) nepatiko, jaučiu autoriaus norą įpirštį skaitytojui veikėją. Mažiau konstatavimo ir daugiau pasakojimo, kad skaitytojas pats galėtų susidaryti nuomonę, pvz:
mane pavertė visišku tironu ;

Kitas reikalas, ar tikrai reikia prieš pateikiant užrašus skaitytojai taip nuodugniai juos aprašyti? Gal būtų geriau, jei pats skaitytojas susidarytų nuomonę apie tai, kaip ir kodėl jie buvo parašyti. Nežinau, kaip tau, bet man, skaitytojai, patinka pačiai atrasti, kas ir kaip.

Scena su paklode – ar tikrai jos reikia ir ką ji mums atskleidžia?

ir mano kumštis it pigus lėktuvo skrydis nukrito smarkiai ir skausmingai ant minėtojo stalo. – abejotinas palyginimas;

todėl ištraukus savo palaimingą galvą iš vėsaus nakties oro – huh?

Antra dalis. Perspausta. Kuri paveikslą veikėjo, kuris man primena tą iš Prancūzijos, kuris turėtų ir žavėti ir bauginti ir vis tiek jo turi norėtis. Bet daug kur perlenki, norėdamas įtikinti skaitytoją, kad jis tikrai tikrai toks yra. Nėra pakankamai atskleistas nei veikėjo velniškumas, nei išorinis grožis. Kai kur pernelyg užsižaidi su stilium ir sakiniais ir šie, užuot buvę stiligi ir gražūs tampa pernelyg sunkūs suprasti. Su tuo atsargiai, labai lengva peržengti ribą.

aš išsivadavau iš jos glėbio, tačiau tuoj pat pavergiu mergiūkštės dėmėsį sparno formos vėriniu ant mano kaklo – laiko šuoliai buvo ir anskčiau, bet šitas ypatingai grubus.

Paskutinė dalis man patiko labiausiai, turbūt dėl to, kad joje mažiausiai įtikinėjamas skaitytojas, kas ir kaip. Nors ji pakankamai fragmentiška ir ne visada yra lengva suprasti. Nesuprask klaidingai, ne visada ir reikia viską suprasti iki pat galo, bet tada kūrinį išveža stilius ir emocija skaitant. Bet dėl pernelyg didelių pastangų ir įmantrumo, čia pasiektas atvirkštinis efektas.

Apskritai, šitą veikėja jau matau ne pirmą kartą, kuri visada tą patį personažą, tik skirtingose aplinkose. Ar tai gerai? Nenori pabandyt ko nors naujo?

Kitas dalykas, aš, žinoma, stipriai prie visko kabinėjausi, vien todėl, kad rašei tu, tau juk nereikia paviršutiniško komentaro su pagyrimu, tiesa?

Yra daug labai geros medžiagos, su kuria reikia stipriai padirbėti, bet apskritai man patinka tavo stilius.

4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-12 14:21
Antares
Ir visgi aš tave myliu. už kūrinius. čia antrasis kuri skaičiau.
personažas kažkoks belytis pradžioje, nesuprasi jis ar ji, todėl ilgai speliojau. gal idemiau skaitnat tas paaisketu be problemu, bet tiesiog skaitant, kai nusinesa kalbejimas, tas neaisku. taciau oj ne tai ne blogybe. netgi zavu. nusiasmeninimas kazkokstai. lengviau vaizduotei plaukti savaime, nes pirmiau ji nusipiese dorijana greju.
kas perdeta, tai laisku autores (ne kurinio) noras blyzgcioti pseudointelekto prosvaistem, grudamos i akis aukstos materijos, bet tai is kitos puses ir yra personazo formavimas. jo paveikslas. as savo skoniui isvis skaiciau tik uzrasu dali, nes apie stala perskaiciau ir uzmirsau.
ir visgi, nejuokaukit su raseivom ;) (cia toks kurinio moralas sakyciau)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-23 00:45
Marquise
Labai prasta įžanga. Idealiu atveju ją reiktų mesti lauk ir rasti kitą būdą atskleisti užrašų autoriaus dvilypumą. Nežinau, galbūt tai neįmanoma ir trumpa priešistorė yra reikalinga, tačiau ne tokios apimties, kokia yra dabar ir ne tokia detali. Kas joje kliūna? "kol manęs galutinai neįsiutino vietinis klerkas. Mat, šis man aiškino, kad negali išimti dėmių nuo spanguolių sulčių iš mano brangios paklodės." -> kodėl klerkas turėtų išiminėti dėmes iš paklodžių? Ar jis nėra kontoros tarnautojas? Na bent turėtų būti...

Be to pasakotojo portretas šiuo atveju nerekalingas. Per daug detalus jo pristatymas sukuria konkurenciją užrašų autoriui. Jie nėra tiek kontrastingi, kad ta priešprieša kažką pabrėžtų, tiesiog yra per daug perteklinės informacijos.

Kitas minusas - iš anksto papasakojama skaitytojui, ką jis turi įžiūrėti užrašuose. Kai kurie apibūdinimai labai "sodrūs" ("purvini darbai ir suodina siela buvo koktūs ir kėlė beširdį įspūdį"). Reikia palikti vietos skaitytojo vertinimui, nes jis nebūtinai sutaps su autoriaus (apie sielos koktumą) - kiekvienas vertins pagal savo sugedimo laipsnį, o pažadėjus daugiau, negu atrodys skaitytojui jis pasijus apvilas. 

Idealus atvejis būtų viską perteikti taip, kad skaitytojas pats susidarytų vaizdą apie užrašų autorių, kad pats įsivaizduotų, kokie jie skirtingi, kad įsivaizduotų dailyraštį ir padrikas tepliones. Nežinau, ar teko skaityti tokį kūrinį "Gėlės Eldžernonui", bet labai rekomenduoju. Tai būtų puiki iliustracija to, ką mėginu pasakyti.

Be to ir pati įžangos raiška gana šiurkšti, neskambanti, bet kad aš jau ją mintyse išsibraukiau, tai detaliau nenagrinėsiu.


Užrašai:

"mano vidinė pabaisa gavo savo puotą" -> Ar žmogus, kuris elgiasi blogai, nepateisinamai, laiko tai blogiu, ar būtinomis aukomis? Ar tikrai pripažinimas, kad kažkas daroma tik dėl vidinės pabaisos pasisotinimo įmanomas? Čia pamąstymas.

"smogtumėte man į skruostą, aš viso labo parvirsčiau kniūbsčias" -> realiai nelabai galimas toks atvejis. Bet tarkime tai meninė priemonė.

"Visi šie žodžiai buvo indikacija, jog aš gyvenu idealumo ašmenimis, steriliai" -> gyvenu ašmenimis? 

Reiktų kiek atsargiau elgtis su tokiais ryškiais epitetais kaip "berandė širdis". Šiame tekste nuskamba 3 kartus. Kyla klausimas, ar autorius nėra per daug prisirišęs prie tam tikrų įvaizdžių, o gal neranda kitų išraiškų. Nė vienas variantas nėra teigiamas. Suprantu, kad norima sukurti sąsajas tarp tų dviejų istorijų/ personažų, tačiau dabar ryšys yra per silpnas. Įvaizdžiai skamba kaip neapgalvotas pasikartojimas,  nors turėtų būti užuomina apie bendrumą. 


Tekstui trūksta redagavimo. Neskaitant elementarių gramatinių klaidų dar ir laikų pripainiota. Kažkaip neprofesionaliai.


Sumanymas geras. Bet reiktų prie jo padirbėti, nugludinti, išmesti tai, kas nereikalinga, nes dabar jaučiasi nemenkas kiekis bereikalingo balasto. Geriau trumpiau ir aštriau, nei ištemptai, su daug paaiškinimų, bet pabaigoje vis dėlto miglotai. Nesakau, kad viską reikia sudėlioti į lentynas kaip archyve, bet kaip preciziką vertinantis ir į pedantizmą linkęs, užrašų herojus per daug tuščiažodžiauja. Turinys neatitinka kuriamos iliuzijos.

Be to iš kalbėjimo manieros ir užrašų turinio nesijaučia jų skirtingumo. Jie per daug vienodi. Nėra lūžio (jei nebūtų tai akcentuojama įžangoje taip labai nekristų į akis).

Pasikartosiu - sumanymas geras, galbūt dar rasite savyje motyvacijos padirbėti su šiuo kūrinuku ir jį nušlifuoti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-01 14:22
disconnected
Patiko. Todėl, kad tekstas nesispraudžia į kanonus. Todėl, kad mintis atrodo laisva, o autoriaus valdymas - nepretenzingas.
Gerai. Tik siūlyčiau daugiau dėmesio kreipti į kalbą. Kai pajunti, kad kalba pirmiausia ne siužeto vingiai, ne vaizdai, o pats tekstas, gramatinės klaidos ima baisiai badyti akis ;).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-08-31 20:29
bibliotekininkė
Šedevrą parašėte. Aišku, kraupu skaityti bepročio žudiko minčių raizgalynę, tačiau tai užvaldo, tai tempia gilyn, tolyn.. iki pat pabaigos. Nepriekaištingas tekstas, dėkojame Svoločiui už rekomendacijas. 5 su pliusu
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (3)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-08-30 21:20
Neznana
„Kiergegoras ir Nyčė man plojo atsistoję, o Haris Haleris tik švelniai pasišaipė“
Pridurčiau: O. Vaildas stebėjo primerkęs vieną akį.

„Kvailiai nesuprato, kad viskas, ko man reikia, tai paguldyti savo vaikišką, berandę ir nė kiek dėl to nelengvesnę širdį kur saugu“.

Na, man šitas Jūsų įdomiausias, gal kad trinate tam tikrus savo ribojimus ir leidžiate savajam aš stryktelti iš užsiangažavimo ir parodyti tam tikras linkmes: Nyčė, Kiergergoras, Haris, estetizmas, vienišumas, intelektualizmas, gal kad nėra veikėjo Masės, kaip visiems patikusiame „Žmogiška pernelyg“, gal baigiu priprasti prie pretenzingos rašymo manieros.
Daug stabtelti verčiančių išsireiškimų:
„Mano siela rami kaip lapkričio mėnuo“
„Priversti Romeo pavydėti ir nuliūdinti mirusius įsimylėjėlius savo juoku“
„Pasaulis man tapo vakcina, kurios dėka aš pakliuvau į nejautrą“
„Neapykanta kaip karantinas gruodžio mėnesį“
Nuostabiai taikliai parinkta „St v“ citata. Kerianti.

Bet, Kailai Spenseri, raiška tai šleivoka.

Man, mano, manęs (pirmoj pastraipoj 7. English įtaka?).
Siela, širdis — dažnokai
Neaprėpiamas nusiminimas, neapsakomas liūdesys, peršautomis širdimis, su liepsnomis širdyse — klišokai
Mano vidinė pabaisa gavo puotą — dirbtinokai. Gal puotavo?
Kokį skirtumą daro — gal užtenka skiriasi?
Aš jų skoloje — gal skolingas?

Įdomus literatūrinis bandymas. Tikrai vertas dėmesio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-08-25 12:13
Svoloč
Labai neblogai, ypatingai antra dalis, net buvo galima atrasti kai ko atkartoto nuo praeities. Kai ko apie save ir aplinkinius.
5- (klaidos, tau nedovanotinos).
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (3)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą