Reikalingi įrankiai. Plaktukas, replės ir vinys. Oblius ir lentos. Dievas trečdaliu stalius, o staliaus amatas nelengvas. Jis ateina ryte į savo cechą, o ten - medienos krūva. Ir iš šito jam reikia padaryt dalyką - daiktą. Imasi pirmą dieną žiūrėt, kokias lentas galima čia išgaut, ar sausas medis. Išsimatuoja, planą, brėžinį pasidaro pats. Antrą, gal trečią dieną imasi daryt. Nuo devintos valandos ryto iki šešių vakaro. Obliuoja ir pjauna. Matuoja ir žymi. Per pietus išsineša sumuštinius į lauką ir ant pievos prie cecho kerta, veidą į saulę atsukęs. Pabaigęs vandeniu užgeria ir eina vidun atsikvėpęs. Ketvirtą dieną irgi. Pjauna, gręžia. Penkta diena dažymui. Šešta diena pabaigon ir daiktas jau bemaž yra. Dar trūksta smulkmenų, bet nebesvarbu. Septintą dieną cechas uždarytas ir Dievas ilsisi. Rankos sudiržę, nugara įsitempusi ir skaudulinga. Vienas daiktas beveik baigtas ir liko dar daug tokių. Pasaulis daiktų. Viską dar reikės sukurt. Apstatyt, apkaustyt pasaulį. Kiekvieną menkniekį išdrožt, sukalt, priveržt. Šešių dienų darbo savaitė. Stebuklų nebūna.
Pamelavau. Aš juk sakiau, kad nepasiduodu meilėje. Lygiai taip pat, kaip ir jūs, tamsta, gindamas tuščią kūrinį. Taip graudu, jog net aidi balsas. Apstatykite čia baldų. Gerai, kad bent stalas yra.
Pievas, tamsta, pievas. Paprašykite, kad jums kas nors tai paaiškintų. Kai kitą sykį norėsite padiskutuoti apie religiją, teologiją, prašome tai daryti ne su manimi. Apie šiuos dalykus jūs kalbate kaip kaimietis apie dialektiką.
Aš tikiuosi jūsų atsisveikinimas buvo nuoširdus ir savo žodį tesėsite.
Ha, pagaliau pasidavėte. Ne pievas, tamsta. Jūs tiesiog nenorite pripažinti, jog jūsų kūrinys, panašu, visiškai nėra įdomus, aktualus ar kažkuo patraukiantis akį ir jokio šoko šis nesukuria, kad ir kaip jūs bandytumėte įrodyti paradoksą krikščioniškų dogmų pagalba. Kas jums įdomu - skaitytojui neimponuoja. Publikuojate kūrinį - gaunate atsiliepimą. Net jei jums atsiliepimai paradoksaliai neįdomus - vistiek gaunate atsiliepimą, nes tokie paslaugūs ir darbštūs mes esame. Au revoir.
Kailai, ar yra tekę girdėt apie krikščioniškąją doktriną, bei pasaulio sukūrimo aiškinimą? Tai va. Visa kita manau jau pats šį kartą išsiaiškinsite.
omnia, tamstos grybiškos remarkos po mano kūriniais yra nepageidaujamos ir jokios naudos niekam neneša. Todėl turėdamas savigarbos kitąsyk susilaikykit ir praeikit.
Nekomentuoju tų kūrinių, kurie tėra beveik mechaniškas anksčiau komentuotų pasikartojimas, tad leisiu sau priminti taisykles: „Visi vartotojai turi teisę komentuoti svetainėje skelbiamus darbus.“
Diskusijoje Jūsų pateiktos mintys įdomesnės ir įtaigesnės, nei tos, kurias sudėjote į „prozos kūrinėlį“. Tai džiugina.
Tai nėra joks paradoksas. Gyvename XXIa., kuomet dieviškasis „abra kadabra - op, pasauli susikurk!“ tėra biblijinė deliuzija ir net aštriadančiai fundamentalūs krikščionys, žadantys paskersti Ričardą Dokinsą, suvokia, jog pieną gauna iš karvės, jog namą reikia pastatyti, jog jų krykštaujantis mažas sūnelis atsirado anaiptol ne iš smarkios Dievo meilės. Tai ne paradoksas, o gyvenimo realija, praktika. Jų stebuklai iliustraciniai, neempiriniai, protu nesuvokiami, todėl teologija ir yra atskiras mokslas, nes jam nėra intelektu ir potyriais pagrindžiamų argumentų. Jeigu tokį tekstą parašytumėt kur kas anksčiau, kokiais nors viduramžiais, sakykime, esu tikras, degtumėte ant laužo, tai būtų paradoksų paradoksas. Dievaži, - stalas ne iš Dievo meilės jam mat, o sukuriamas nuo A iki Z, dar ir kažkokio stuobrio staliaus.
Taigi, ne, ne struvializuokite problematikos. Bet man malonu, kad jūs leidžiate su manimi laiką diskutuodami. Permąstykite. Galbūt mes, visgi, esame sutverti vienas kitam. Beje, aš neužsigavau dėl vulgarumo. Peržvelgiau tamsos komentarus ir nusprendžiau kalbėti aiškiai, kaip tamstai patinka. Esu arogantiškas ir laipsniuoju kalbėjimo būdus. Jūs mėgstat „Nebesvaik“, „Really?“ ir panašiai. Bet man patiko, kaip jūs pašnekėjote po Erelio straipsniu apie katalikus ir vaikų ugdymą.
Paradoksas yra tame, jog didesnis stebuklas už visko sukūrimą iš nieko pirštų spragtelėjimu yra viską sukurt nuo a iki z. Po vieną, sunkiai, rankomis. Kad visa visagalybė yra ne magijos triukas, o darbas, ryžtas, ištvermė ir pastangos sukurti pasaulį. Kad Dievas tuo sukūrė stebuklą, kad neturėdamas jokios burtų lazdelės savo juodu darbu, kančia ir disciplina sutvėrė viską pats, savo jėgomis. Ar tai nebūtų didesnis stebuklas nei plačiai išpažįstamas Dievo "Abra kadabra - op, pasauli susikurk!" ?
Ar man dar kažkaip sutrivializuot problematiką?
O dėl vulgarumo jūs per greit įsižeidėt. Ar aš sakau, kad jūsų kalbėsena blogai? Jūs mėgstat krušimus, šlapius bučinius, anti-kultūrą, sadizmus ir no shitus. Aš diskusijoje vartoju kitokius įvaizdžius. Dėl to ir skirtumas. Nesu arogantiškas ir nelaipsniuoju mūsų kalbėjimo būdų. O šmaikštašikniškos metaforos yra skirtos ne diskusijoms, o nežinantiems, ką čia veikia, kad sužinotų.
„Čia yra kontempletyvus ateistinis viražas Dievo visagališkumo paradokso tema“ - o kame paradoksas? Kad stalą reikia sukurt, prieš jam atsiverčiant į būtį? Tai bent. Aš šoke.
O apie vulgarumą šmaikštašiknių smegenų metaforos savininkui vertėtų maloniai patylėti. Atleiskite, aš tiesiog negaliu patikėti, kad mes iš tiesų nesame skirti vienas kitam. Man sunku pasiduoti meilėje.
Tai blyn, jei aš sakau, kad man neįdomu, kas įdomu jums, ir rašau ne tai, kas įdomu jums, tai ko jūs vis tiek skaitot? Eisiu, va, atsiversiu romėnų teisės vadovėlį ir virkausiu kaip man čia charakterių ir vyksmo trūksta.
Baikit savo svajones, norus ir įsivaizdavimus į mano kūrybą projektuot.
Čia yra kontempletyvus ateistinis viražas Dievo visagališkumo paradokso tema, kuris būtų labiau esė nei proza, jei ne perdėm glaustas alegorinis naratyvas, nespėjantis išnardinti į paviršių diskurso polemikos.
Užraičiau pastarąjį sakinį, kad suprastumėt, ką reiškia mano pasakymas apie mąstymą, kalbą, kultūrą, ir palygintumėt mano kalbėjimo būdą su savuoju, de Sado referencais ir vulgaria maniera prisotintu kalbėjimo būdu bei suprastumėt, jog mes matyt nesutverti vienas kitam.
Tai aš ne apie jus šneku. Juk ne jus ir vertinu, o jūsų kūrinį (atvirkščiai beveik visoms šio puslapio fundamento tradicijoms). Galvoju savanaudiškai: apie save, ir tai, kas man aktualu, ko aš, kaip skaitytojas, noriu iš teksto, stengdamasis jį vertinti kuo objektyviau, tačiau tuo pat metu suvokiant, kad visos nuomonės yra subjektyvios, kaip ir visos tiesos yra subjektyvios. Charakteriai, kaip personažai. Dinamika, kaip teksto gyvumas ir stilistika. Nesudrausminta estetika, kaip sadistiškas, koktus, mizoginiškas palinkėjimas pasauliui. Jeigu sudrausminta - tuomet viskas tas pats, tik pridėkime cenzūrą, o prieš trenkiant į veidą ir šlapią bučinį. Bonusui. Ką aš aprašau yra neatsiejama nuo to, ką jūs paminėjote. Statika ir dinamika eina koja kojon. Mąstymas... Really? Ta prasme, jo, mąstymas, čia iš no shit serijos. Kultūra - hm, jo, kad padaryti iš jos anti-kultūrą, reikia gerai išmanyti ir pastarąją. Na, o kalba, savaime suprantama - kiekvienas nepasišiukšlinęs rašantysis pasistengs dėl savo žodyno, stilistikos, estetikos, siužeto ir pamylės kalbą kaip vienas de Sado meilužių. Antra vertus, į ką jūs iš tiesų pretenduojate, man neturi reikšmės. Net jei jūsų džentelmeniškas pasirinkimas būtų tik statiškai rašyti apie stalus nenaudojant jokių personažų, vidinių monologų, suirutės ir karts nuo karto atsirandančio pasikrušimo - mentalaus ar fizinio, anaiptol neturi reikšmės - man neskaudėtų. Bet tai pakankamai sušiktai nuobodu.