vieno vyro gyvenimas

Tėvas naktim, būdavo, prabusdavo
ir paėmęs mane (tada dar kūdikį
vos pramerktom akim) ant rankų
išeidavo ieškot paklydusių avių

būdavo, vieną kitą rasdavo, prisėsdavo
ant šalčiu spindinčios žolės
(aš uosdavau tos skaudančios gyvybės
kvapą, nepamenu tik, nosimi ar lūpom)
ir žiūrėdavo be atilsio į gyvulio akis
(aš dusdavau, tada dar kūdikis,
nuo paslapties akių avies).

Tėvas naktim, būdavo, prakalbdavo, šnabždėdavo
apie pasaulį, žarom ir aušrom sustingstantį,
jo tylą sugerdavo tos šaltos akys
toli nuklydusių avių

ir aš (tada jau užaugęs) liesdavau moteris
ir spausdavau rankas vyrams,
o naktimis man sapnuodavosi akys
ir spengdavo ausyse nuo pusiau gyvos

kaskart vis labiau mirusios tylos.