Valerija - tikrojo mero meilužė

„ Baltarusijos“ sanatorijos stomatologė  Valerija, kalbėjosi su „Dievais“, kada suskambėjo telefonas.
Valerija buvo jautri religijai, sau ir geram orui. Ji dievino save saulei šviečiant. Jos religingas, keturkampis veidas aplinkinius nuteikdavo labai palankiai. Visi taip pasitikėdavo moterimi su grąžtu rankoje, kad dažnai pasipasakodavo visas slapčiausias gyvenimo aplinkybes.. Valerija daug žinojo, apie direktorių Vladislavą, apie buhalterę Moškina. Kartais, jausdami kiek Valerija žino apie jų pačias slapčiausias sielos kertes, jie norėdavo ją užmušti, prakeiti ir kitaip iškrapštyti iš gyvenimo. O juk patys apie viską pasakojo Valerijai. Kodėl? Todėl, kad jos veidas buvo keturkampis ir kėlė pasitikėjimą.
-          Sveika, sese Baltija... Kalba Kapitonas.. Priimk svečią.. Patikrink sukandimą..
-          A..., - Kapitonas, jis tai tikrasis meras, padėjo ragelį. Ką ten padėjo – numetė. O Valerija norėjo pasakyti. Ji jau visą savaite norėjo išsakyti Kapitonui viską, ką jautė jau keleri metai.. Ji taip laukė tos progos.. ir še tau, kad nori. Paskambino, kalbėjo.. ir neišklausė. O Valerija turėjo apie ką pakalbėti su.. dešimt metų slapta mylimu vyru.. Jis, dėja, to nežinojo ir nesužinos. O ar norės jis sužinoti? Juk meilė.. tai toks vienišas jausmas. Valerija tai žinojo iš knygų.. iš draugių ir bendrabučio kambariokių. Kiek ji mylėjosi  - visi vyrai jai sakė: tu nuostabi.. tu nepakartojama.. O kur jie dabar? Beliko tik grąžtas rankoje..
Valerija Kapitoną pamatė turguje. Jis pavargęs sėdėjo prie moterų tualeto ir laukė savo draugės. O ko jis dar galėjo laukti? Jis buvo toks gražiai romantiškai.. “įmetęs“.. Kuokštas nepaklusnių plaukų ritinėjosi jam per stačią kaktą. Valerija pirmą kartą gyvenime užsinorėjo atsiduoti šiam vyrui čia ir dabar.. Pirmą ir paskutinį.
Po atsidavimo jis užmigo ir.. iš jos gyvenimo išlipo „ne ta koja“, nes per visą „aistros“ laikotarpį jie mylėjosi gal kartą. Visai ne slapta. Tiesiog ji nusivedė Kapitoną pas mamą. Jie ilgai mylėjosi. Kapitonas atsikėlė, o lova buvo šlapia. Motina klausia, šaukia: kas į lovą primyžo?   O aš ir nežinau ar Kapitonas iš girtumo ar aš iš malonumo. Negaliu motinai meluoti, todėl tylėjau, o motina mane iš namų išvijo.
Kapitonas dingo kažkurio Vilniaus restorano dūmuose..
Kad laukiuosi pasakė kaimynė: Klausyk, tu laukiesi? Ar aš? Pažiūrėk tavo pilvas.. dieve mano.
Gimė Robertėlis.
Gimė Rolandas.
Gimė Siselija. O, Siselija..
Netekėjau, nors piršosi. Labai mylėjau Kapitoną. Už viską pasaulyje labiausiai. (Čia ne klaida. Čia toks gyvenimas.)
Ar jo ieškojau? Ne, meilė buvo akla.
Bijojau rasti. Ką aš jam būčiau pasakiusi: ei, aš tave labai mylių?   O jis? Einam pas tavo motiną.. Ne, nenorėjau jo rasti, nors ir labai mylėjau.
Bandžiau ištekėti, bet neradau tinkamo. Tokio nuostabaus ir mylimo kaip Kapitonas.
Gydžiau dantis. Savo kliniką atidariau. Stasiukas toks padėjo ūkyje. Jis man padėjo, o aš jam dantis taisiau. Po to jis man padėdavo ir naktimis.
Naktys buvo skaudžios.
Pasakojau apie Kapitoną.
Stasiukui nusibodo ir jis man vaiką užstatė.
Kapitonas atsirado netikėtai. N akti. Jis primušė Stasiuką ir liepė jam nešdintis.
Sakau: jis vaiko tėvas.
A, tai tegul pasiima vaiką ir eina pas savo motiną į kaimą gyventi.
Stasiukas rėkė. Kaip jis rėkė. Jokių ašarų veide, o šauksmas iki pat dangaus.
Galvoju – mylėjo jis mane ne vien už tai, kad dantis taisiau...
Kapitonas buvo negailestingas, kaip ir visi, kurie pakeičia pasaulį.
Taip mes atsiradom Druskininkuose.
Jis manes nepalietė dešimt metų.
Nebegaliu. Nebegaliu...
Gal ryt paskambins?
Į duris pasibeldė.
Tarpdury stovėjo Brazas.
-          Dėl sukandimo.
-          A.... O kur JIS?