Laikrodis

Laiko atkarpą liudija iš praeities
Stačiakampis pageltęs ciferblatas.
Dvylika skaičių  klasikiniu šriftu
Aplink trijų rodyklių ašį.
Metalo rėmely viens su viens keturi
Laikrodžio stiklas siūbuoja...
Žibintų dulksna pokario gatvėse... –
Griuvėsiuose žvaigždėti vaiduokliai.
Jaunuolis skuba namo.
Žybsi laikrodis. Ant jo rankos žybsi,
O  priešais rusų kareivio akyse –
Atspindys, kuris klausia: – Skolko vremia?
Galvą purto vaikinukas,
Plaukai į naktį kabinasi.
Rusas: – Skolko, skolko?
Durklas čiūžt  nupjauna odinį dirželį,
Ir nueina su vokišku laikrodžiu
Akmenim grįsta gatve...
Žibintai blankūs gatvėje. Ir tie
Rusams paklūsta, ir alėja.
Alėją skaldo
Kaustyti kareivio batai.
Paskui atsargiai trupa žingsneliai, –
Žingsniais jaunuolis seka, –
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Migom rusas atsisuka:
- Stoj, - nusitaiko.
Ginklu į veidą po žibintu, kaip Puškino duelyje.
Tik priešininkas beginklis, pistoleto nėra. Išbalęs
Sukasi pieš laikrodžio rodyklę, – apsisuka eiti, eiti...
Nugara jaučia vamzdžio alsavimą,
Nugara kaip sušaudyta.
Žingsnių aidas alėjoje – mirties baimės žingsnių,
Nežinančių, kas  bevyksta:
–Tėvas mane bars, tėvas, jei  nušausi...
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Tėvas barė: – Kur valkiojiesi, gali nušauti...
Kol kitą dieną mano močiutė, jo mama,
Nupirko laikrodį, stačiakampį, gelsvu ciferblatu...
Iš kitų rusų, kurie prisigėrė.