Įsiutęs Laikas

2.
Nutolo vakaras
kaip mano kateris
ir ant šakos pakibo
mėnulis jaunas
šaką tą
nupjaunu
iš tolo,
šviečia rankos –
baltos, tuščios.
Minga diena
prirėmusi
prie beržo kaktą
ir netrukus
švilptels, mano kateris
dar kartą švilptels
ir pasitrauks
lietus, nakčia
iš čia.

Sušniokš
upeliai
pražys daržinės
stiklinės
apsvaigs, nuo laimės
didelės -
namai ir medžiai
suksis lėktuvai,
kryžiuosis
žaibų linijos
trankysis
į stiklus perkūnas
ir pabirs lašai
kaip mano žodžiai.

Palaiminta
įamžinta
ir sutramdyk mane
kaip kėdę
kada dobilo galva
prie tavo kelių glusta,
nors ir labai sunku,
patikėk
tėvas sėdi
galustalėj.