Taip, Marso kronikos

Netrukus prisistatė ir Registratorius ir užregistravo naujai atvykusius.
- Puiku, - pasakė jis, - o dabar laikinai apsigyvenkit namelyje šalia Mažojo Princo. Jis jums parodys kur. O kai pasistatysit didesnį, galėsit persikraustyt į jį.
- O kas čia pas mus Princas? – įžūliai drėbtelėjo vyresnioji Prakčer.
- Jūs dar nesusipažinot? Prieik arčiau, Mažasis Prince, - paragino Registratorius. – Štai jis ir yra Mažasis Princas. Taip užrašyta mano knygoje, vadinasi, viskas teisinga, viskas atitinka tikrovę.
- Taip, jis tikrai Princas, - įsiterpė Le Diupenas. – Galiu jus užtikrinti. Aš jau ne pirmą kartą jį kur nors atgabenu.
- Mums bus didelė garbė gyventi šalia karalių rūmų, - kandžiai replikavo misis Prakčer.
- Deja, Mažasis Princas atvyko vienas, ir rūmais jo namelio tikrai nepavadinsi, - paskubėjo užtikrinti Registratorius.
- Kaip čia taip, vaiką paleido vieną? – pasibaisėjo senoji atvykėlė. – Kur žiūri vaikų priežiūros tarnybos?
- Tokių čia kol kas nėra, bet jei sumanysite steigti, turėsite pristatyti pažymą apie pedagoginį išsilavinimą, pažymą apie darbo stažą pedagoginėje srityje, tris rekomendacijas iš buvusių darboviečių ir pažymą iš psichiatro apie psichinę būklę. Tokie reikalavimai, - triumfuodamas  išpyškino Registratorius.
Jo nuostabai misis Prakčer nei kiek dėl to nesutriko ir paragino marčią:
- Nagi,  Siuzana, pateik tam biurokratui visas reikiamas pažymas. – Ir kai nelaimingoji martelė puolė sklaidyti popierius, kurie tvarkingai buvo susegti į juodą papkę, dar pridūrė – Mes visada pasiimam į kelionę visa, kas yra būtina, jau jūs, jaunuoli, patikėkit.
Aišku, Registratorius anaiptol nebuvo jaunuolis, bet ir nesuprato senės pašaipos, todėl galvos linktelėjimu padėkojo už komplimentą. O misis Prakčer pareiškė:
- Kai tik baigsite su formalumais, mes paimsime vaiką į savo globą. Kuo tu vardu, berniuk?
Mažasis Princas sutrikęs pažiūrėjo į Diupeną, po to į Registratorių, galų gale sutiko pašaipų Vjen žvilgsnį.
- Mažasis Princas, - ištarė tyliai.
- Na, tai ne vardas, - numojo ranka misis Prakčer. – Gerai, mes ką nors sugalvosim.
- Diupenai, gal galiu skristi su tavim? – maldaujamai sušnibždėjo Princas.
- Negali, Mažyli, juk žinai – tu miręs. Nesijaudink, viskas bus gerai. Greitai čia vis tiek bus pilna žmonių, negalėtum nuo jų pasislėpti. Nuo žmonių niekur negali pasislėpti, turi išmokti gyventi su jais.
- Tu irgi to mokeisi? – pro ašaras paklausė vaikas.
- O kaip gi. Kitaip nežinau, ar būčiau dar gyvas. Visi pro tai praeina. Gal viskas bus gerai. – Po to atsisuko į Prakčerius ir grėsmingai ištarė: - Aš dažnai čia atskrisiu. Jei matysiu, kad su vaiku kažkas ne taip, paskraidinsiu jus nemokamai.
- Jūs dar grasinat? Koks nemandagus pilotas. Aš pranešiu jūsų darbdaviams, jūs neteksite darbo ir eisite maitintis į labdaros valgyklą. – Misis Prakčer ryžtingai nusisuko, bet po akimirkos vėl grįžo į ankstesnę poziciją. – Mes tiesiog norėjom padėti vaikui, bet jei mūsų paslaugų nereikia, mes nusiplauname rankas. Pirmyn, paskui mane, - ir nuėjo visai ne į tą pusę, kur turėjo būti jų namas. Likusieji Prakčeriai nuėjo iš paskos.
Registratorius jautė pareigą perspėti atvykėlius, kad jie išklydo iš kelio, bet galų gale nutarė teikti pirmenybę dokumentams ir prisėdo ant savo visur nešiojamos sudedamos kėdutės studijuoti rekomendacijų.
Vakare Prakčeriai apėję visą planetą atsidūrė ten pat, iš kur buvo pradėję kelionę. Dalies lagaminų jie jau neturėjo, buvo kažkur pametę.
Le Diupenas buvo išskridęs, Registratoriaus irgi nesimatė, o Mažasis Princas jau miegojo, tad šeima pirmą naktį praleido po atviru dangumi.

Kitą rytą Mažasis Princas pabudo nuo neįprasto garso: už lango girdėjosi lyg ir kažkokio variklio ritmingas burzgimas, be to, virtuvėje viena į kitą skimbčiojo stiklinės ir visas namelis šiek tiek virpėjo. Iškišęs galvą laukan, už šimto metrų berniukas pamatė gulinčią ant nugaros ir knarkiančią misis Prakčer. Katė irgi pritūpė ant palangės pamatyti kas vyksta.
Mažasis Princas iššoko laukan ir nuskubėjo prie moters, o katė pasakė:
- Kaip kvaila.
Ir nubėgo slėptis po lova.
Netrukus berniukas grįžo su ponia Prakčer į namelį ir maloniai pasiūlė jai savo lovą.
- Tu labai malonus, nesitikėjau, - švelniai pasakė misis Prakčer ir atgulė lovon.
Katė iškart pabėgo laukan. Mažasis Princas surankiojo Prakčerių daiktus ir palydėjo juos į šalia esantį tokį pat namelį. Vivjen, arba sutrumpintai Vjen, tikriausiai pamiršo pdėkoti, kai tuo tarpu jos tėvai buvo labai malonūs.

Kitą rytą į šią Marso pusę atburzgė savo traktoriumi Registratorius ir atvežė detales namui, tad misis Prakčer nuolat šūkaujant ir nurodinėjant užvirė spartus darbas. Dirbo visi, net baltarankė Vjen ir ta padavinėjo tėvui veržles ir reikiamus raktelius.
- Statyti namą labai paprasta, - aiškino Registratorius, - yra visos reikiamos detalės, tik dirbti reikia griežtai pagal instrukciją, kaip surenkant Lego žaidimus. Aš pats atvykęs pastačiau kelis namus, kad pirmiesiems atvyk4liams būtų kur prisiglausti. Pamatysit, vakare jau kūrensite ugnį židinyje.
- Taip ir bus, - užsidegusi šaukė misis Prakčer, - tik pasiskubinkit, netinginiaukit. Ko ta katė čia vis maišosi?
- Ji mano, - drąsiai atsiliepė Mažasis Princas. Dabar jis jos jau nebijojo, jie susidraugavo po to, kai berniukas užleido jai savo lovą.
- Kvailai pasakei, - burbtelėjo katė ir pabėgo į kalnus. Iš ten ji stebėjo statybų karštinę.
Deividui Prakčeriui prisukinėti varžtus buvo vienas malonumas, juk jis buvo darbų mokytojas, tad visokie metalo ir medžio darbai jam buvo prie širdies. Jis net uždainavo Amerikos himną iš to malonumo. Motina jam pritarė, o netrukus laibu balseliu prisijungė ir drovioji Sju. Tik Vjen nepravėrė burnos, paslapčia žiūrėdama, kaip į dainavimą reaguoja Mažasis Princas.
Bet pirmas sureagavo Registratorius:
- Turiu pagirti, jūs labai gražiai dainuojate, bet leiskite priminti – čia Marsas, ne Amerika, ir nuo šiol jūs nebe amerikiečiai, o marsiečiai, todėl turėsime sukurti savo himną. Aš kaip tik pagalvojau, jei jau jūs susijusi su muzika, gerbiama misis a..., - šiek tiek sutriko, nežinodamas kaip vadinti Deivido Prakčerio žmoną, juk vadintis misis Prakčer galėjo tik viena esybė, - Siuzana, tai gal parašytumėt Marso himną?
- O, taip, ji būtinai parašys, juk taip, meilute? – atsakė misis Prakčer.
- Aš pamėginsiu, tik žodžių tai tur būt negebėsiu. Tam reikalingas literatūrinis pasirengimas, - išgiedojo misis Siuzana.
- O, dėl teksto, aš manau, mums neteks vargti. Regis, Mažasis Princas yra linkęs į visokio pobūdžio raštus. Kad matytumėt, kokius jis man laiškus rašo, - pagyrė Princą Registratorius.
- Aš galiu pabandyti, - pasisiūlė berniukas.

Galų gale vakare namas buvo baigtas. Mažasis Princas palinkėjo savo naujiems kaimynams labos nakties ir parbėgo į savo darbo kambarį rašyti teksto Marso himnui. Katė labai nustebusi įkišo galvą į kambarį, į kurį paprastai berniukas neužeidavo, paskui apėjo visas pakampes ir, neužuodusi pelės kvapo, taip nieko nesupratusi nutipeno į miegamąjį ir įsitaisė ant lovos būdama tikra, kad Princas vis tiek netruks ateiti.
Bet praėjo ir vidurnaktis, jau ėmė rytuose aušti dangus, o vaikas vis dirbo. Katė dar kartą įlindo į keistą kambarį, vėl viską patikrino, galų gale stryktelėjo Princui ant kelių.
- Jau baigiau, - pasakė tas, - paklausyk. – Ir ėmė deklamuoti: -

Marse ganosi avys
Ir veisiasi katės
Gyventi Marse
Yra puiku.
        Marsas Tėvynė
        Jis mūsų gimtinė
        Pareina garsas
        Koks puikus yra Marsas.
Na, kaip? Tau patiko?

- Kaip kvaila, - tepasakė katė ir nušoko ant grindų.