Įsiutęs Laikas

1.
Audra praeina
ir ateina įsiutęs metas
kai buksuoja mūsų gretos
su savo sapnais ir lapais
ir paskutinį syk
žaibuoja, griaudžia –
atsisveikinam
su vasara
ir iš naujo – sakom labas –
ąžuolai, beržai ir liepos,
seserys ir broliai...

Ilgesio
liūdesio keliai,
stori, ploni
kaip tėvo pirštai
ir pasakos - nubudusios
jau gali būti
lyg prieš rugiapjūtę
kai širdį griaužia
Likimo kirminas -
sunku užmigti,
užsimiršti,
žaibuos ir vakaruos
matau tave
ant slenksčio žaidžiančią
ir gražią

Su kūdikiu ant kelių
su plaukais
išdrikusiais
kur visos kančios guli
ir braukia ašaras motulė
ir tu, nubundi –
su ryto
žaižaruojančiomis akimis,
su tomis žvaigždėmis
ir su tais laužais,
ir pasitrauki,
nelauktai į šalį
kur ir tave
tos kibirkštys
sužeisti gali
it gervė paskutinį kart
surikusi - pasiutęs Laikas -
leki, plasnoji
išsiskyrimų ledus
laužydama.