Šių metų medus

Vaiduoklis,
pakaruoklis vakaras
neranda dalgio,
pasigenda grėblio,
o suradęs
pjauna ledokšnį
sustingusį,
o rankose
linų verpstelė
ir valandos
viršum namų
ir medžių - temstant.

O rytas
spinduliais
užtvankas tvenkia
ir šlapiais keliais ateina
ruduo ir vėjas.
Pasislėpsiu -
sutems
palapinėse rudens
po visų jausmų,
švelnių spalvų
būsiu užmirštas,
o tas rožių,
svaiginantis kvapas
ir mane buvo
pasigrobęs
dar vakar.

O kur lekia
tie lapų –
žali, gelsvi raiteliai?
Žemėlapius rievėtus
žemei aprodysiu
ir sniegini rąstai
pasipuoš rasų, šerkšnų
melsvomis rožėmis.

Visas valdas
išdalęs -
vaiduoklis,
pakaruoklis vakaras -
neranda dalgio...
Nušvis saulė rytuose
ruduo ir vanduo
lyg balandžiai rypuos
ir mane parduos,
užbučiuos
nors ir aš, svečiuos
ir viesulas
galvą pakreipęs
nuskriejo
ir tėškė
skaudžius
prisiminimus
į akis - kliustelėjo
praradimų medų,
šių metų medų.
Žiūrėk, nesubyrėk
ir pražysk,
kaip jurginai
po metų.