Štai: pilkas kunigaikštis po mano kepure.
Šioj inkarnacijoj jis žaidžia žmogų,
kai patvory parimęs vakare,
nykščiu ir smilium ima, kelia, kalbasi su žiogu.
O žiogas mąsto: krabe tu su skrybėle,
gavai netrumpą kūną ir žnyplę tau per didelę.
Įsikalbi esąs valdovu šio patvorio ir šios žolės.
Tai įsižnybk sau pagaliau į minkštą vietą-
tu sėdi tiesiai priešais viešą tualetą!
Juolab, dar- moterų šios durys.
Stebi, lyg netgyčiom iš po kepurės...
Aš išgirdau jo kalbą- man toks šokas!
Atleidau žnyplę...
ir nušoko žiogas.