Dangus ir Pragaras

1.
Tos mintys
nesurašytos,
jos tampa paukščiais
ir skrenda. Lyg ranka
pamoja rytas
ir šešėliai
nuo žemės ima keltis.

Atsakyk laiškais
į pempės klyksmą,
juodoj nakty
žiedais, vaizdais
jau apsirengusi..
Laiškai tylės
stovės, tylės,
sustojusi
ties mano langu..

Pavasariais
reiks dirvą išpurenti,
žinau kad būsiu
atkartotas.
Pavasaris žiūrės
į varnas
ir verks lyg instrumentas
ir iš lašų
išaus eilėraščius -
nenurimstantis
varstotas.

2.
Dingo nuotykiai,
kaip du balti futliarai
į dangų, žemę
remiamės alkūnėmis
sakėme, nuskriausime
mėnulį, obelį laukinę,
aistra užkrėsim
skritulį apvalų.

Šiąnakt
surask mane
ir durų skląstį.
Balti rūkai, namai
tavų dainų jau klausosi
ir aidi, miškas stačias
griaustinio juokas linksmas
žaibai, iš proto eina
kai bitės
iš nuvytusių žiedų
į avilius
jau kraustosi.

Gera nuotaka -
vestuviniai žirgai
jau šventė.
Girdžiu ir negirdžiu
tai nubundu, tai užsimerkiu
lyg vėduoklės
tos mintys -
pro miglas matau
kai medžiai žiedais
žydrai, tave aprengia.

3.
Žiedais užlieja
baltaveidį šlaitą
sumerkia klevai
geltoną ilgesį į upę.
Pasitrauk nuo lango
mano ilgesį
į šipulius suskaldžius,
baltais bateliais
lyg ledą
ilgesį sutrypus.

O nekantrios valandos
žiedais ir kaspinais
rankas ir kojas
apvyniojo
ir po vežimų ratais
kaip šiaudas linksta vieškelis,
o šydas, dobilais nusėtas
ilgesys lyg upė
į krantus
išsiliejęs.

Išlupsi
lyg citriną saulę
ir šypseną lyg rožę -
staiga išdygusią,
o aš, lyg jūros dugnas
manyje gyvena
diena, naktis
sutirpus.

4.
Mirtinai sužeidė
dvi žvilgsnio adatos
ir aš, linkstu į tavo pusę
Žara tarpuakyje
ir širdis
lyg ugnikalnis
po apdaru

Šerkšnų
nykštukai
geria muziką
ar nematei mėnulio -
akloj tyloj,
kai niekas negirdės
tavo paslaptis
išgausiu
iš to medžio

Blykčios žvaigždės
lyg signalai
kvepėsi šienu
skaitysi eiles
iš kito galo,
o posmai, posmai -
juose gyvo žiedo
nerasi nė vieno.

Gyventi
bus nelengva,
kai vėjai verkia
ir saulė ašaroja.
Ožiai mekena,
švyti raudonos
arbūzų riekės
ir bus per amžius –
tarp mūsų
Dangus Pragaras
Rojus.