Vienas lapas

Ilgesys,
sulig manim išauga
ir priremia
prie lovos
ir vejai vejasi
savo auką -
sugrįžta liūdesys
nuodėmes
nuplovęs

O mama,
sriubą verda,
kepa duoną, vėdarus,
o brolis prikala
atsiknojusį
mamos kulniuką
ir bėga kelias
iš vienos vietos
į kitą vietą
ir kyla saulė
atsiritusi
iš kapinių
kalniuko.

Kalu, šlifuoju
granito plokštę
ir suprantu,
kad man nelengva
šiam pasauly būti
ir saulė
šviesos geltoną pluoštą
įsmeigia į skruosto
žvilgančią duobutę.

Krinta ilgesys
iš rankų juodas
ir nuo sienos
rėmai bronziniai,
o tavo, nuogi keliai
jautrūs ir nubrozdinti
ir mums po kojom –
smėlis, žvyras, juodžemis.

O kieme
liepos žalios
ir kaip ramunės
saulės linksta
ar vienas klevo lapas
margoje vazelėje -
galės tave
pralinksminti?.