Tie kopų augalai...
Jie dygūs ir nubalę.
Aš nugara jaučiu,
kvepiu plaučiu
jų dalią.
Jais groja jūros vėjai
kiaurą parą.
Jie tykiai šnara,
galbūt tarpusavy
sudarę sąmokslą:
į viršų stiebtis,
jie ryšį šaknimis palaiko.
Juos vėjai lenkia,
jie gi- atsilaiko.
Daug senesni šie čiabuviai
už vietinius
žuvies rūkytos pardavėjus.
Jie smėlį, siaučiant vėjams,
savom šaknim sukietina-
beveik neįtikėtina.
Bet gerbti privalai,
tai- Kopų Augalai.