Pasaulio pakrašty

Visiems liepsiu
žydėti, vaisius megzti -
man rodos, kad esu
ir vėl karalius,
o po kojom – lapai veliasi
ir miško, sodo pakrašty -
sužvilgę lietūs...

Žydėk pasauli - ilgesiu
gražaus berniuko
ir tu žydėk, prisėdus
ant pakriaušės krašto.
Sugrįžta - seni filmų kadrai
atgimsta vasaros
lyg dukros
sumanę
subrandintus žiedus
krėsti.

Dangus vaiskus
lyg vyturiai dainuotų,
o varnėnų inkilas
ankštas, siauras
ir drybso, mano vasara
užsnūdusi palėpėj,
o aš laukiu laiško
su keliais ženkliukais,
o virš galvų, stogų
šniokščia pušys lieknos...

Traukiniai nudunda
ir jų kibirkštys
prie akmenų prilimpa.
Raketos, mašinos
ir tie, keli žodžiai
ir tos, mažos
taisyklės, teisybės
kaip vienas lašas
o atėjus vakarui
žirgų kanopos
rūkuos įklimpusios
ir senuose muziejuose
žvaigždžių,
kačių akys žiba.