Turėjau merginą

turėjau merginą,
kuri mane mylėjo,
bet aš jos ne,
nors ir stengiaus,
norėjau,
geidžiau meilės,
bet ji neatėjo.

vietoj to į galvą lindo mintys,
kurios sakė tiesą:
„tu jos nemyli,
palik ją,
ji tave tik stumia į dugną,
nieko nesukuria,
nieko neduoda,
tik ima,
visada ima. „

tokios mintys ilgai kaupėsi,
nenorėjau jai to sakyti,
vaidinau,
sakiau, kad būsime visada kartu,
melavau.

ji tokia graži,
gera,
protinga,
bet visko bijo,
nieko nenori bandyti,
nenori keistis,
o tokia kokia yra,
ji ne man skirta.

ją ir save kankinau
dėl vaizduotės vaisiaus.
mačiau ją kitokią
ir tą kitą mylėjau.
jei tik galėčiau,
jai uždėčiau kitą galvą...

ji sako, kad turi daug sienų,
kurias sunku nugriauti,
nes pati savo rankom jas pastatė.
aš jai sakau, kad padėsiu jas nugriauti,
bet ji bijo, nenori, nes be tų sienų daugiau nieko neturi.

mūsų domėjimosi sritys skiriasi kaip diena ir naktis,
mūsų sąmonės dažniai nepataiko į tą pačią trajektoriją,
ji nieko kito nenori tik būti su manimi,
nes viena bijo būti, nes niekados tikrai viena nebuvo.
ji nežino, kad tik palikus viską,
kad tik pažvelgus į savo vidų per vienatvės akis,
ji pamatys savęs vertą priešininką ir jį nugalės,
nes tai kiekvieno laisvo žmogaus tikslas,
susikurti save iš naujo.

bet ji turi draugus,
kurie nieko nežino,
kurie gyvena užsimerkę,
kuriems užtenka žiupsnelio cukraus pasaldint kartų gyvenimą.
ir ji nori, kad ir aš toks būčiau,
kad susilauktume vaikų ir turėtume daug gyvūnų...
o aš tik juokiuos pro ašaras,
nes taip galvoti gali tik paskutinę viltį praradę žmonės,
kuriems per vėlu keistis, kurie prisižiūrėję filmų su laiminga pabaiga nebemato tikrovės,
kurie nori savo vaikus padaryti antrais aš
arba tiesiog užimti galvą visam likusiam gyvenimui.

ateis ir mano eile,
kada nors pabandysiu padaryti vaikų
ir stebėsiu kaip jie auga,
gal net pats juos auginsiu,
kad užaugtų, kad turėčiau apie ką kalbėtis su kitais,
kad turėčiau dėl ko džiaugtis, stebėtis, liūdėti.
ir kaip tai kvaila,
kokia nesąmonė yra vaikai, šeima, santuoka,
visas tas ramus, tekantis pasroviui gyvenimas,
pastogė virš galvos, juokas, ašaros, maisto kvapas.
ir kaip aš to nekenčiu, nes visada tai turėjau, per tai perėjau...
kada nors paseksiu savo tėvo pėdom, bet pirmai reikia prarasti paskutinę viltį,
pirmai noriu pereiti iki galo vienatvės kelią,
pažiūrėti kur jis veda,
kur link aš vienas galiu nueiti,
ir tikiu, kad kažkur vaikšto panašiai mąstantis žmogus,
su kuriuo būsiu ir kuris supras mane,
kuris mylės savo vienatvę,
kuris dar nebus praradęs vilties visą gyvenimą būti vienas,
kuris neturės sienų, žvelgs į ateitį be baimės,
šoks nuo ryto iki vakaro,
kalbės ką galvoja,
galvos ir mąstys apie viską,
nebijos jokių žodžių, veiksmų, nieko šiame pasaulyje.
bus su manimi ir kartu bus vienas
ir tik per tai mes būsime tobuli, kada mūsų brangios vienatvės susijungs į vieną kūną,
vienatvė, kuri trokšta kitos vienatvės, kuri saugos kitos vienatvę,
kuri mylės ir nebijos prarasti savo vienatvės.

o ta mano buvusi ne tokia,
šitos priešingybė,
vargana ir netikusi mergina,
prasčiokė, kalė, šliundra, kekšė, visam likusiam gyvenimui pasmerkta kentėti,
pasmerkta nesuprasti dėl ko kenčia,
pasmerkta nemąstyti ir nekalbėti,
pasmerkta niekados nesušokti meilės šokio,
pasmerkta vergauti savo baimėms,
pasmerkta aukotis dėl kitų,
pasmerkta iš tikrųjų nebūti.

ir kaip man su ja būti?
kaip gyventi su tokia,
kuri yra silpna, kuri nieko nesupranta iš tikrųjų?
kuri gal ir trokšta kažko daugiau,
bet netiki savimi, netiki manimi ir kitais,
kuri savo netikusiu gyvenimo būdu stumia mane į pražūti?
kuri net nesistengia, kuriai nėra protelio pasistengti,
kuri jei skaito šias eiles,
tegul tau jos būna kaip pamoka,
kaip ir tas mano tau skirtas laiškelis,
kuriame išsakiau panašias mintis,
į kurias tau nusispjauti,
dėl kurių tu nesijaudini,
nes tau ant visko nusispjauti.

kaip man nepatinka silpni žmonės,
nes aš pats esu silpnas ir žinau ką reiškia pereiti per vidinę transformaciją,
ką reiškia palikti viską ir kurti savo gyvenimą.
ir tikrai nesuprantu tų, kurie to negali,
kurie gyvena vergo kailyje,
kuriems užtenka bučiuoti kito galą,
kuriems tokios mintys bus atgrasios,
nes mąsto juk jie ne galva,
geriausiu atveju šiknos skyle.

geriau nusigersiu,
geriau nusirūkysiu,
geriau pasmaukysiu,
geriau nusižudysiu,
geriau išpisiu laukinę antį,
bet tikrai negrįšiu aš pas tą,
apie kurią vis dar galvoju,
kurią vis dar sapnuoju,
kurios iki šiol vis dar noriu...