pralaiminti jam

Lietus. Keista. Taip keista. Sakė, jam irgi patinka lietus. Visuomet galvojau apie jį, kaip apie Beno ir Alberto bendrą pažįstamą. Nieko daugiau. Dabar negaliu nustot apie jį galvot. Bet... Tai ne... Tai. Jo buvimas šalia erzina. Jo juokas visuomet perveria skersai. Jis bando rasti bendrų temų, bet aš jų nenoriu. Nenoriu, kad tai padėtų jam priartėti prie manęs, ir mano pasaulio. Nors jo ketinimai geri, jis tikrų tikriausia nuobodybė.

Langas į mišką prie mano mylimo užmiesčio ežero. Ar Benas kada nors man atrašys? Spaudau klaviatūros klavišus lyg gročiau pianinu, bet niekas nevyksta. Muzika neišeina iš mano keisto instrumento.

Sveikas. Kaip sekasi?:)

...

Ar netrukdau?

Ne.

Ar klausei to gabalo, kur tau numečiau?

...?

Ne dar.

Galbūt neturi laiko? Gal negali taip greitai atrašyti?

Benai, ką veiksi savaitgalį? Jei lėksi į miestą, gal galėtum parašyt, kur ketini lėkt?

Dar nežinau. Gal ir lėksiu.

Parašyk man į šį numerį, jei sugalvosi: 86*******

...

Benas visuomet toks šaltas. Toks tylus. Kiek kartų bandžiau rašyt. Nejau jam visai nepatinku? Nejau tai dėl mano berniukiškos krūtinės? Ne. Jis klausė, kam persidažiau plaukus. Jam, ko gero, nepatinka mano gelsvi plaukai. Turėjo būt rudi. Reikėjo pasilikt rudus. Velniai griebtų...

Vingio parkas. Šviečia kaitri vakaro saulė. Sėdim ant suoliuko kartu su Jore. Suskamba telefonas. Gal tai Benas?.. Ne. Vėl JIS... Dieve... Iš kur gavo šį numerį???

Sveika. Rytoj planuojam su chebra lėkt dviračiais prie ežero. Gal nori prisijungt? R.

Laaaa. Neee. Mano dviratis sugedęs;)

Ok. Tikiuosi kada greitu metu susitvarkysi;) Sorry, jei sutrukdžiau;D

Kaskart randa priežastį man tai ką nors parašyt facebook'e, tai terorizuot tom įkyriom žinutėm. Nejau toks bukas? Ką tokio manyje apskritai pamatė? Tikriausiai galvoja, kad esu kokia lengva auka, nes su niekuo šiuo metu nedraugauju. Lyg nebūčiau turėjus vaikino. Turbūt atrodo, kad be jo pasaulyje daugiau nieko nėra. Tik jis ir jo nejuokingi pokštai. Dieve, koks banalus. Nieko neišmano apie architektūrą. Nežiūri „Game of Thrones“, nes jam mat nepatinka, kad visi kiša jam tą serialą. O jis toks puikus! Kaip galima jo nežiūrėt? Liurbis. Kaskart, kai draugų kompanijoje prisėda šalia, turiu iš mandagumo klausytis nuobodžių pasakojimų, kaip darbe jį visi sumala į miltus, kaip niekas nerodo pagarbos. Jis gi sumautas vadybininkas. Toks jo darbas! Kaip galima šitaip neturėti stuburo?

Šviesus vasaros vakaras. Miesto centras. Einam gatve kartu su juo ir būriu mūsų bendrų pažįstamų. Anas eina už manęs. Pradeda lyti. Pribėga, nusivelka sintetinę striukę ir užmeta man ant pečių. Sakau, dėkui nereikia, bet vis nenusileidžia sakydamas, kad sušlapsiu ir sušalsiu. Nekenčiu jo už tai. Visi aplink galvoja, kad tarp mūsų kažkas vyksta. Atsisuku ir paduodu atgal susiglamžiusią striukę. Žvelgia į mane nesuprasdamas, kodėl taip nenoriu jo striukės. Nenoriu, kad galvotų, jog daro dėl manęs kažką ypatingo. Taip tiesiog geriau. Taip lengviau jo atsikratyti. Dieve... Mąstau, kaip kokia ragana. Juk nieko blogo nenorėjo. Bet negaliu leisti jam šitaip elgtis. Aš jo nemyliu. Bet anas mane, ko gero, įsimylėjęs iki ausų. Kaip jam tai žmoniškai pasakyti? Kaip? Jis nesupras. O jei ir supras, kas žino, ar nepradės už tai keršyti. Nepažįstu taip gerai. Iš kur apskritai išdygo? Geriausias Alberto draugas? Albertas turi milijoną draugų. Kodėl šis negali susirasti kito baro? Taip. Prisiplakėlis, kuris išdygo iš niekur, ir dabar neatlimpa nuo Alberto ir Jorės. Jie pora, o ką jis pastoviai veikia kartu su jais? Vienas. Be merginos. Tikras keistuolis.

Užeinam į mano draugų šeimos barą. Kitoje baro pusėje sėdi Benas. Geria alų ir kalbasi su kažkokia mergiote. Jis man neparašė. Nors palikau numerį! Galbūt pamiršo? Gal negalvojo, kad būsiu čia? Gal tiesiog neturėjo, kaip parašyt? Šonan nustumia į barą įeinanti iš paskos sekusi draugų kompanija. Jie pastebi Beną ir atslenka pasilabinti. Stoviu nuleidusi akis tarsi manęs nebūtų.

Labas. Kaip gyveni?

Sako man. Jis sako tai man?

Labas.

Droviai nusišypsau. Šalia jo stovi kažkokia akiniuota mažylė. Meilumas tiesiog verste verčiasi per kraštus. Kiek jai? 15? Apie ką Benas galėtų su ja šnekėt?

Čia Laura. [/]

Viena Beno ranka laiko alų, o kita apsivynioja jai aplink liemenį. Viduriai suledėja. Noriu vemti. Iš išorės ima mušti karštis tarsi ką tik būčiau nubėgusi krosą.

[i]L... Labas.

Stengiuosi į ją nežiūrėti. Apsikeičiam keletu tuščių veidmainiškų frazių, kol galop pasakau, kad einu parūkyti ir palieku juos dviese. Susirandu patį tolimiausią gatvės užkampį, kad niekas nematytų, susisuku už lietvamzdžio ir pravirkstu. Cigaretės dūmas vyniojasi aplink šaltą apšnerkštą skardą. Jis manęs niekad nemylėjo. Visą tą laiką, kai bandydavau parodyti jam, kad esu šalia, tiesiog ignoruodavo. Vis bėgo nuo tiesaus atsakymo. Nuo bet kokios užuominos. Gal pati turėjau susiprasti? Bet kaip? Iš kur galėjau žinot? Vis padarydavo dėl manęs kažką tokio gražaus, kas priversdavo širdį sudrebėti. Kai kaip šlepetę girtą parnešė namo iš vakarėlio, kai atvažiavo padėti persikraustyti ir sunešiojo visus daiktus į mašiną, o po to atėjo atsigerti kavos... Visą tą laiką buvau jam tik dar viena draugė.

Lietus plauna sukaitusias gatves. Plona rūko skraistė kyla nuo blizgančių kelio plytelių. Nusivalau ašaras ir užgesinu cigaretę. Prie baro sutinku jį... Vėl kažką ruošiasi sakyti, bet pastebi susiraukusį mano žvilgsnį ir tik nebyliai duoda kelią. Benas kažkur pradingo. Jo nebėra prie baro. Ko gero, nuėjo laižytis su ja. Fe! Nupurto drebulys apie tai pagalvojus. Kodėl iš visų merginų pasirinko tokią neužaugą? Tvardykis. Tik vėl neapsižliumbk. Ypač prieš jį, nevykusį oportunistą, kuris tuoj pat paduos nosinaitę. Nors niekas neprašo. Dieve...

Naktis. Einam iš baro šešiese: aš, jis, Benas, miela neužauga mergiotė (koks jos vardas?), Albertas ir Jorė. Tokia formacija paverčia mus su juo pora. Kiekvienas turi savo porą išskyrus mane... Ir jį. Ne. Niekad. Po velnių...

Tu alkanas?

Jis pažvelgia į mane kupinom vilties akim. Tarsi gyvenimas staiga apsiverstų.

Netgi labai. Gal nori eit sumuštinių? Turiu kuponų - galim pavalgyt pigiau.

Jo pasiūlymas pasirodė ne toks jau blogas. Norėjau pabėgt nuo tos kompanijos. Netgi su juo. Kad tik toliau nuo Beno. Nebenorėjau jo matyti. Tik ne su ja.

Sumuštinių restoranas. Jis pasiėmė du mėsainius. Aš pasiėmiau bulvyčių ir kolos. Mes tokie skirtingi. Mane erzina kiekvienas jo bruožas. Dar tas randuotas veidas. Gal be jų atrodytų kiek geriau. Et, tai tik bonusas prie keisto jo charakterio. Matau, kaip akies krašteliu stebi mane kaskart kai pasisuka į langą stebėti kažko, ko ten nėra. Staiga prisimena kažkokią neva svarbią istoriją, kuria nori su manimi pasidalinti. Tarsi tai padėtų kaip nors susisiūti širdį iš skutelių. Tarsi tai rūpėtų. Jis toks naivus. Net nenutuokia, kad ką tik ją suplėšė žmogus, kuriam simpatizavau pusantrų metų.

Šiandien gatvėj sutikau seną pažįstamą. Jis man pamojavo, bet tiesiog pasisveikinau ir praėjau pro jį.

Sriūbteliu gėrimo pro šiaudelį žvelgdama į tą vietą, kur vis žvilgčiojo jis.

Kodėl?

Susimąsto.

Nežinau. Labai seniai jį bemačiau. Šėldavom kartu su jo draugais, bet vis jausdavau, kad prie jų nepritampu. Stengiausi, bet vėliau tiesiog nustojau su jais bendraut, nes nieko neišėjo.

Galbūt mes vis dėlto ne tokie skirtingi? Ir tada pasakau kažką neįtikėtinai kvailo.

Reikia mokėti paliesti. Ilgą laiką sekiojau paskui vieną žmogų, o paskiau tiesiog pamačiau, kad neverta. Nustojau. Reikia mokėt paleist.

Žvilgsnis pamažu persimaino, kai tie žodžiai pagaliau pereina per flegmatišką jo suvokimą. Nuliūdo. Kaip ir aš. Pati nežinau, kodėl tai pasakiau. Tai buvo taip asmeniška ir tiesu. Tai buvo smūgis per veidą šlapiu skuduru, kokį šįvakar patyriau pati. Jis nenusipelnė būti taip įskaudintas. Kad ir kaip man nepatiktų, pasijuntu tikrų tikriausia kale jo akivaizdoje. Likusį laiką prasėdi tuščiu žvilgsniu klaidžiodamas po savo mėsainio popierėlį ant padėklo. Po ilgos pauzės tik giliai ištaria.

Taip, tu, ko gero, teisi.

Ir daugiau nieko.

Galop pavalgom. Jis susideda savo sukamą tabaką ir akinius nuo saulės į kuprinę ir elgiasi taip lyg nieko nebūtų įvykę. Išeinam, iš restorano. Man dabar taip negera būti šalia. Tik šįkart ne dėl jo. Dėl savęs. Kam tai padariau? Paskambinu tėvui, kad atvažiuotų manęs pasiimti iš mašinų aikštelės šalia „Skalvijos“ kino centro. Jis palydėjo mane ir net neatsisukdamas nupėdino siaura gatvele į tamsą, po to, kai įlipau ir užtrenkiau sidabrines „Subaru“ dureles. Kol dar laukėm rūkydami aikštelėje, pasiteiravau, kaip grįš namo, o jis tik dirbtinai nusišypsojo ir pasakė, kad eis pėščiom. Daugiau nieko nesakė. Buvo baisu kažką tempti iš jo. Anas nebenorėjo daugiau kalbėti. Ko gero, tą vakarą su niekuo. Tarp mūsų įsivyravo ne pati maloniausia tyla. Nežinau, kodėl tiesiog neapsisuko ir nenuėjo savais keliais nieko nesakęs, kai tik išėjom iš restorano? Juk buvau to verta.

Trumpam pamirštu Beną. Ko gero, jau prieš daug mėnesių pasidaviau, tik nenorėjau sau to pripažint. Dieve, buvau tokia kvailė! Kvaila mergiotė be jokios savigarbos ar gėdos jausmo... Jis niekad nesielgė, kaip svajojau pasielgtų, kai likdavom dviese per vakarėlius ar atsitiktinius susitikimus baruose. Jam nerūpėjo nei mano išvaizda, nei charakteris. Niekuomet. Ironiška. Dabar trumpai pasijuntu Benu. Geresne jo versija, kuri trenkė iš visų jėgų sau į pilvą vien tam, kad kitas vargšelis nustotų kankintis. Bet tas žmogus nesupras. Ir tai nė kiek nepadeda mažiau jaustis kale.

Tėvo džipas lekia pro gęstančių užmiesčio šviesų masyvus. Atšliju galva į stiklą. Benas niekuomet manęs nemylėjo. Gal bent dabar nebesirūpinsiu dėl jų abiejų... Beno ir to pralaiminčio visus savo mūšius nevykusio oportunisto. Galiausiai jis suprato, ką visą tą laiką norėjau jam iš visos širdies pasakyt. Dėl to esu kalė. Žiaurus žmogus. Jaučiuosi taip suknistai. Nežinau, dėl ko labiau: Beno apskritai ar šio vakaro sumuštinių restorane. Lyg man būtų gaila. Lyg jausčiausi... Pralaiminti jam.