Pagonis ir ragana

Sidabriniu ir kietu paviršiumi braižau savo kojų pėdas. Suvelti plaukai  primena mano prigimtį, ramu, kad vis dar esu su savimi ir savyje. Kiekvienas kūno raumuo jaučia įtampą ir nerimą.  Akys paklaikusios ieško gyvos dvasios, vandens lašo ar miražo. Tamsu, šalta, slogu ir vieniša. Iš toli mėnulis niekada neatrodė patrauklus, atvirkščiai – atstumiantis, bet visada traukė pamatyti jo antrą pusę. Tapau mėnulio auka įkalinta jo paties šešėlio.
Niekada nesupratau kodėl įkalindavo raganas ir kodėl nuo jų akių slėpdavosi vaikai ir seneliai. Mes esam pačios gražiausios moterys Žemėje, o jie vadindavo mus raupsuotomis, prausdavo švęstu vandeniu ir gydydavo trejybės žegnojimu.
Užmegzti kontaktą su mėnuliu bergždžias reikalas. Jis mirties laukas. Jis negyvas. Ne taip kaip Žemė, visada kuždanti, alsuojanti, verkianti ir aimanuojanti.  Ji nuostabi.  Mėnulis per daug išdidus ir šaltas, kad guostis, per daug drąsus.. Jis kaip tikras karys, nejaus nei skausmo, nei baimės, tik jo akinanti plieninė šviesa leidžia priminti apie save ir jo pareigas – pareigas saugoti.
Nesuprantu, kuris velnias mane atnešė į mėnulį, bet suprantu, kad tas velnias tikrai „durnas“.
Stoviu pavargusi nuo minčių sunkumo ir per didelės atsakomybės naštos,  ryju švelniai pasūdytas ašaras, kai staiga horizonte pamatau į mane einančią vyrišką figūrą, kortų kaladėje jis tikriausiai būtų dominuojantis kryžių karalius.
-Tu negali čia būti.
Kaip šaltas ledo luitas užgriuvo jo žodžiai ir pikta emocija pataikė tiesiai man į saulės rezginį.
-Aš ir nebūnu, aš ištremta į mėnulį. Aš ragana.
Primerkęs akis,  jis pradeda sukti ratus aplink mano raganišką figūrą, kuri vos matėsi, per purviną iš baltos į pilką virtusios medvilninės suknelės. Dėkoju dievui, kad jos ilgis slepia mano subraižytas ir sušąlusias kojas, o prigludusi švelniai prie liemens ir krūtinės, priverčia nepažįstamojo žvilgsnį sustabdyti keliom sekundėm ilgiau negu jis spėja sumirksėti.
-Ragana?
-Taip.
-Mums čia labai trūksta raganų.
Aidi skardus ir sodrus mėnulio gyventojo juokas taip toli, kad regis tuoj pat sukvies visą armiją ufonautų.
Laiko rankas ant klubų tvirtai įsižeminęs mėnulio paviršiuje, toks savimi patenkintas ir pasitikintis, trūksta tik karūnos su burbuliukais, Adomo kostiumo ir galėčiau pasijuokti, koks gražus karalius nuogas.  Žinoma, jo aprėdas švaresnis ir stilingesnis negu mano, bet primina pirmykščio žmogaus          „ into the wild“ temą, o garbanoti ir suprakaitavę plaukai dengiantys pusę ausies dydžio, nerūpestingai krenta ant akių, kuriuos pastoviai jis turi taisytis.
Pagaliau nutraukiu jo mini spektaklį ir ryžtingai ištariu.
-Aš turiu misiją. Man reikia patekti į kitą mėnulio pusę.

-Ohoo.. aš irgi turiu misiją, per penkias minutes turiu pasodinti raganą ant šluotos, pliaukštelt  jai per užpakalį, įdėt buterbrodų kelionei ir išsiųsti kryptimi planeta-Žemė.
-Laukinis!
-Ačiū, pagonis, malonu susipažinti.
-Kodėl neleidi man pamatyti antros mėnulio pusės?
-Todėl, kad tu ragana, esi pavojinga, su tavimi netgi pats velnias sandorių nesudarinėja.
Ir vėl juokiasi lyg ką tik būtų išgirdęs naują anekdotą apie tarnybinį romaną su ežiuku rūke.
-Žinai, pagoni, jeigu velnias tau autoritetas, tai ir nerodyk tos antros mėnulio pusės.
-Aš pats sau autoritetas!
-Nejaugi??? Tai pirmyn, ko bijai?
-Aš gal ir laukinis, bet ne kvailas.
-Ak, taip, visi jūs iš pradžių taip giedat, bet įkritę į raganų burtus sakote, aš gal ir kvailas, bet svarbu, kad ne laukinis.
Pagonis nuleidžia galvą ir rankas, atsisėda ant mėnulio paviršiaus grunto ir užsirūko…rūko ilgai.. ilgai.. kol pagaliau suskamba mano žadintuvas.
Velnias, vėl į darbą pramigau..