...

Eime prie veidrodžio ir būsim
lyg jau ne du, o du kart mudu
ir tapsim vienas kito pusėm
ir leisimės ieškoti būdų
pasklisti muzika į vidų,
kur mūsų jėgos tapo sesėm,
eime į veidrodį išdidų
ir ten vienu metu užgesim.

Prie slenksčio jo apsikabinę,
atsilapoję ir sukniubę
lietimų vėl ir dar lobyne,
jų kvadrate, kvadratų kube,
tikrųjų skaičių ūko šone
užgesim glėbiais apsigobę
abu tuo pat metu ten, o ne
po vieną lyg į vieną duobę.

Taip gyliais vienas kitą liesim,
jog išsekimai bus juokingi,
kai persipinsim norų tiesėm,
įvertinsim kiekvieną vingį,
taške aukščiausiam užsižaisim,
žaist nenustosime, kadangi
taisyklėms teko tapt bevaisėm,
kai mūsų jos tiesiog išvengė.