Yra vaikų, kurie nė kiek neauga,
Jų protas surambėja nuo mažystės.
Gyvenimas išsišakojęs baugiai,
Jo šios dienos nė vienas nepažįsta.
Mes lemtimi vadiname, kas mūsų
Mintis ir darbus prarajon nutraukia,
Tik meilė nedalijama per pusę,
Ar prigimties išsikerojęs laukas.
Ji eina žmogų lauždama be saiko –
Ir mylimam ji viską atiduoda –
Širdy kaip Šventą Sakramentą laiko,
Kur svetimasis mato vien tik juoda.
Ir tie vargai motulių nelaimingų,
Jos niekada sau atpildo neieško,
Net joms skirti manieji žodžiai stringa
Į neviltį užaugančią kaip miškas.
Legenda sako – motinos krūtinėj
Nėra širdies, ji gailesčiu pavirtus –
Ir žūdama ji vaiką apkabina,
Kuris savy nešiojo josios mirtį.