Šiurpas (6)

Tą dieną maniškis buvo nuvažiavęs į gamyklą „ Komfortas“. Kalbėjosi su Petru ir Aurimu. Aurimas jam paliko draugiško, „savo“ vyruko įspūdį. Jie  net išvaizda buvo panašūs lyg broliai – Auris ir mano brangusis. Tačiau į gamyklos teritoriją, o jo sumanymas būtent: apžiūrėti mano košmare matytą rūsį, patekti nepavyko. Praėjime susitiko  buvusį mokslo draugą. Iš jo sužinojo, kad į gamyklos rūsį darbininkai vengia eiti, nes ten negera vieta. Įvairių įvykių būta, ypač su katilinėje dirbančiais. Daug laukinių, pasiutusių kačių. Net gamyklos visuotiniame darbuotojų susirinkime buvo svarstomas klausimas  – kaip išnaikinti įžūlius gyvūnėlius. Be to vienam mirusiam žmogui katės veidą išdraskė, apkramtė.
-  Aš nenoriu svarstyti, kas sargyboje pas jus vyksta –visi kažkokie įbauginti. Tu esi mano žmona, o aš matau, kad tas darbas kenkia tavo sveikatai. Tu turi užauginti sveiką vaiką, Auryte.
    Nelabai įdėmiai klausiausi., ką jis šnekėjo. Pati žinojau. - reikia susirasti kitą darbą. Bet kur, kaip? Kad laikas tiktų? Kad nors dukrytė „ iki darželio“  paaugtų . O dar būtų šauniau, jei mano rūpestingasis atneštų į namus dvigubai didesnį atlyginimą  - sėdėčiau namie, Silvestrą auginčiau, ruoščiau skanius valgius, megzčiau vyrui megztinius... Et, šnekos...
    Gydymas apsiribojo lašalinėmis,  tabletėmis, fizioterapija. Dienos slinko nuobodžiai. Gerai, kad anyta kelis sykius buvo atsivežusi mergaitę. Kas antrą vakarą ateidavo vyras. Apie gamyklą
daugiau su vyru nešnekėdavome – gydytojas rekomendavo nesikalbėti apie nemalonius dalykus.
  Visgi po dešimt dienų, penktadienį, vyras atvežė mane į namus. Tądien Silvestra man pasirodė pasikeitusi –ūgtelėjusi ir protingesnė. Ilgai lauktas vakaras namie turėjo būti jaukus ir mielas. Vyras mano atvykimo proga paruošė vakarienę: bulvytės „Fri“, daržovių salotos, kava, ledai.
- Gal  šampano? Ar vartoji dar tabletes? Nupirkau prieš savaitę „Iki“. Akcija pasitaikė.
- Nereikia, geriu antidepresantus. Geriau pasakyk, kas manęs ieškojo per tą laiką? Ar Glorija skambino?
- Buvo užvažiavus. Silvestrai batukus atvežė. Prašė tavęs atsiprašyti, kad nelanko. Nemėgsta ligoninių. Aurimas irgi skambino kelis sykius. Ir užėjęs buvo. Pasikviečiau. Gerai pašnekėjom, alaus išgėrėm, kortom lošimus prisiminiau... Hmm....
- Kas? Matau, kažko nepasakai. Na?
- Tu nežinai vieno dalyko...
- Ko? Nekankink.
- Bet gal tu net nepažinojai. Juk ne visus koncerniškius pažįsti? Užvakar rado žuvusį vyrą iš Rankų. Ir vėl rūsyje. Nenorėjau tavęs nervinti.
- Ar mūsų pamainos?
- Hmm... su jūsų pamainos vyrais ėjo... Girdėjau, kad labai simpatiškas, jaunas. Ir pravardę –Mikas.
Mikas??? Jaukaus vakaro neliko nė lašo.
- Pasakok, ką žinai. Būk geras. Jis iš mūsų pamainos. Kartu teko dirbti. Stiprus toks. Vis pajuokaudavo. Viešpatie, tai kas jam atsitiko?
- Aurimas sakė: širdis plyšo.
- Kaip tai galėjo būti? Jaunas, sportavo. Pati paskambinsiu Aurimui arba Katerinai.
- Neskambink. Vėlu. Pats tau pasakysiu geriau. Nes gali labai susinervinti. Klausyk, Aurelija, daug sutapimų būna gyvenime. Ir viskas... Taip išpuola. Ir čia taip pat. Nedaryk skubotų išvadų. Aurimas, Petrelis ir tas jaunas vyras nusprendė pagauti tą laukinį katiną. Vieną ar kelis. Įlindo paryčiui į rūsį – apie ketvirtą ryto išėjo, sakė. Kas ten nutiko? Nežinau. Tik jūsų Petrelis guli Kauno Klinikų Kardiologinėje ligoninėje. Širdies priepuolis, Miką rado negyvą, o iš Aurimo nieko nepešiau....
- Jis. Jis. Šiurpas. Jis labiausiai nekentė Miko, nes tas tuoj jam atgal pildavo, viršesniu nepripažino. Ar dar nepalaidojo? Aš norėsiu į laidotuves.
- Baik, mano džiaugsme. Saugok save. Aš tau sakau –Silvutę turi. Palaidos ir be tavęs. O ar buvo ar ne –nežinau.
      Kai brangiausiasis pasisiūlė dar ir indus išplauti, išslinkau į balkoną ir paskambinau Katerinai.
    Atsiliepė antroji pusė:
- Nėra jos, – kalbėjo labai griežtai, -ji išvažiavo pas vaikus keliom dienom. O kam jos reikia?
- Aš, Aurelija, iš darbo.
- Girdėta. Jau namie? Ji tik atidirbo – šiandien grįžo. Kas dar atsitiko?
- Nieko, tik aš norėjau sužinoti, kada laidotuvės? Gal žinote?
- Ryt, pirmą valandą. Žmonos neleidau, jos nervai visai pašlijo.
Laidotuvėse buvo marios žmonių. Dėl dalyvavimo laidotuvėse su vyru net susipykome, palikau jį su dukruže – jis manęs nesuprato. Aš tiesiog negalėjau neišlydėti Miko. Prie Glorijos, aišku, prieiti neketinau. Juk aplink daug gamykliečių. Ji šnibždėjosi su visų pamainų sargybos ir koncerno apsaugos šefu Žirneliu. Pusseserės antrasis tipeno jai iš paskos. Man neteko nė sykio kalbėtis su „Komforto“ apsaugos viršininku Žirneliu. Parašą mokėjau atpažinti, nes išvežimo, išnešimo važtaraščiai turėjo būti  jo arba Batios pasirašyti. Matydavau, kai eidavo namo pro praėjimą, nešinas sunkiu portfeliu. Kartais, kad visi kiti einantys iš gamyklos matytų, atidarydavo jį ir parodydavo mums, ką turi., bet dažniausiai – ne. Glorija kelis sykius parodė į mane. Argi viršiausias apsaugininkas irgi susijęs su produkcijos vogimo operacija?
  Netoli išnešamo karsto pamačiau ir Saulių Jonevičių. Ne vieną. Šalia stovėjusi moteris buvo kažkuo labai panaši į jį. Šiurpo veidas spinduliavo palaima  ir tuo skyrėsi iš minios.  Kai ėjau pro šalį  ir dar kartą pažiūrėjau į  moterį, jos  veidas transformavosi, išgirdau šnypšiantį urzgimą. Žibančios katės akys, prašieptas snukis.
Apsidairiau – ar tik aš? Rodės, aplinkiniai nieko nematė ir neišgirdo. Aišku, išsigandau, bet ne taip smarkiai – buvau tarp žmonių.
Drulia verkė kaip vaikas. Apsikabino mane. Iš jo „kietumo“ nebuvo nieko likę.
- Jeigu jau Miką... Jį galėjo tik už nugaros, bet kaip čia... Vieni sako, kad gerklę perkando, išdraskė ir jis nukraujavo begulėdamas. Kiti sako -  širdis. Tardytojas išvis -  byla nebaigta. O juk ir aš galėjau su Petreliu eiti. Tik kad leidau Auriui „bovytis“ –  kates medžioti. Juokiausi iš tokių vyrų. O, pasirodo, rimtas reikalas. Dar sakė, kad jo ranka labai apkramsnota...
Prisiminiau, kai Jolita šaukė, kad matė mane košmariniame sapne Miko ranką begriaužiančią. Net susigūžiau prisiminus ir kažkodėl nemaloniai pajutau, kad manęs laukia dar viena košmarų naktis.
Deja, tai, ką susapnavau tą naktį, košmaru pavadinti gal ne visai tikslu. Atrodė lyg kažkas norėtų tuo sapnu man perduoti svarbias žinias.  Nors keli dalykai buvo itin nemalonūs. Susapnuotasis Mikas keistai siūbuodamas sėdėjo karste ir gana rišliai pasakojo:
- Administracija rūsyje slepia naują, bet kaip broką nurašytą produkciją. Mitas apie sulaukėjusias ar
pasiutusias kates jai parankus. Katelinės vyrukai –savi, dažniausiai kokių viršininkų giminaičiai, nes darbas nesunkus ir kas trečią parą.
Po to pasirodė Petrelis, rankose nešdamas prijungtą lašelinę:
- Aha. Mudu su Aurimu buvom suradę tą patalpą, kurioje dėdavo paruoštą išvežimui į namus įvairią techniką, detales ir net jau surinktus televizoriukus “Komfortas“. Bet tą rytą rūsyje mus netikėtai užpuolė nuožmios katės – neįprastai didesnės, su iltimis ir kraujuotomis akimis... Ne, to apsakyti neįmanoma, negaliu...
Petrelis nutilo, o aš pamačiau Drulią. Jis tyliai priėjo, apsikabino Miką ir sušnibždėjo jam į ausį:
- Aš juk mylėjau tave, mano porininke. Labai labai. Negalvok – vyrai myli karščiau už moteris, Mikuti... Aš būčiau tave padaręs laimingu.....
- Tu mane mylėjai? –susijuokė Mikas, o paskui rimtai ištarė. - Tai ir užmušk Saulių. Ir bobas. Matai, ką jie man padarė? Pažadėk.
- Pažadu, -iškilmingai atsiklaupė ant kelio Druliukas.
Staiga Mikas pasisuko į mane:
- Eikš, moteriške, gulk su manim į karstą. Vyras nieko nesužinos. Mes gerai užsidarysim. Nebijok. Eikš.
Mikas ištiesė ranką į mane. Pasidarė baisu:
- Ne, ne, ne, ne...
- Taigi aš nieko.. - aiškiai išgirdau vyro balsą. Jis švelniai purtė mane.
- Net apsikabinęs nebuvau.
- Susapnavau, - apsidžiaugiau pažadinta.
Miegot ilgiau ir nebuvo kada. Pats laikas ruoštis darban.
  Darbe beveik visų nuotaika buvo prislėgta – vietoj Petrelio vadovauti mūsų pamainai  paskyrė Šiurpą. Žinojau – nieko gero nebus, varinės naktį po visą gamyklą. O gal mane paliks ramybėje šįkart? Dirbau viena praėjime. Tik SRS vyrukai vis ateidavo į paspirtį.
  Jau po pietų Glorija  iš gamyklos išėjo pakaušusi ir su didele gėlių puokšte. Sutrikau, nes prisiminiau, kad tokiu metu lyg būdavo pusseserės gimtadienis. Koncerniškis Drulia taipogi atėjo „šiltas“ . Kažkas sakė, kad po bendradarbio laidotuvių jis pasiutiškai geria. Nuvedžiau jį į kratėjų kambarį ir paguldžiau ant suolo pamiegoti.
- Tu geras žmogus, - prieš užknarkdamas lyg padėkojo. Iš tiesų jam labai pasisekė, kad galėjo numigti kelias valandas ir budrusis „erelis“ Saulius Jonevičius jo neaptiko.
Po laidotuvių mes su Drulia  daugiau nebuvom šnekėję, todėl nenustebau, kai vakare į užstiklintą sargų kabiną praėjime atėjo jis – pasišnekėti „ iš dūšios“:
- Klausia mane visi, ko nevedu? Nagi nedomina manęs moterys. Nuo vaikystės žavėjausi vyriškiais – stipriais, ištreniruotais jų kūnais, trykštančiais sveikata. Sakau tai tau vienai. Tu – geras žmogus ir neplepė. Tą tai pastebėjau. Ar tylėsi?
- Na taip, - prisiminiau sapną ir netyčia išsprūdo, - o Mikas?
- Miką įsimylėjau iš karto, - buvo nepaprastai man atviras, o gal tebeveikė neišgaravęs alkoholis, - Pačią pirmą dieną, kai atėjo į darbą. Toks visas džinsuotas, su užsienietiškais marškiniais. Stiprus, vyriškas, konkretus. Mikas..... Tai buvo mano mažytė paslaptis., mano asmeninis reikalas. Ir dabar liko asmeniniu reikalu – šiandien aš rasiu tuos katinus... Turiu kuo juos nuraminti.
  Jis parodė nedidelį pistoletą –net sidabrinę kulką parūpinęs. Nieko nesakiau jam. Bergždžios kalbos. Tesižino. Nuotaika pasidarė dar niūresnė. Dėkui dievui paskambino vyras su nuostabiai gera naujiena.
- Viskas, Auryt. Ryt rašai prašymą išeiti. Sutariau su bosu. Dirbsi pas mus dispečerinėje – irgi kas trečią parą. Simona išeina gimdyti. Taigi laikinai. Paskui žiūrėsim. Nunešiau bosui tą mūsų saugotą „ Napoleoną“ Negaila tokiam reikalui.
Labai nudžiugau. Ak, kaip gerai. Jaučiausi tokia atsipalaidavusi, kad kai paskambino naktį Šiurpas ir liepė bėgti į antrą aukštą pažiūrėti, kodėl suveikė cecho durų signalizacija, susimąsčiau –ar paklusti? Pirmas dalykas, kam palikti praėjimą? Antras – esu viena, moteriškė. Vis dėlto pareigos jausmas buvo stipresnis. Prieš išeidama susisiekiau telefonu su koncerniškiais . Paprašiau, kad atsiųstų kokį vyruką į antrą aukštą. Keistai jaučiausi, lipdama laiptais. Kodėl visur šviesos išjungtos? Antras aukštas skendo aklinoje tamsoje . Bandžiau sienoje rasti jungtuką ir tada pamačiau.... prieš mane tamsumoje stovėjo kažkas. Švietė kaip maži žibinčiai  akys. Padaras buvo aukštesnis už mane. Netekau amo, tik lūpos begarsiai judėjo . Staiga kažkas įjungė šviesą. Tai buvo koncerno siųstasis Drulia. Tiesiai prieš mus  stovėjo siaurutė spintelė, o ant jos tupėjo nemažų gabaritų katinas. Jis išžiojo burną ir pasiruošė šuoliui. Pasigirdo šūvis. Katinas iškart aukštielninkas krito žemėn, aš puoliau prie Drulios, apsikabinau jį. Vis dar buvau šoke. Kai atsisukome, šūktelėjome iš nuostabos abu – ant antro aukšto gamyklos koridoriaus grindų išsitiesęs visų savo ūgiu gulėjo Saulius Jonavičius.  Iš kitos pusės, turbūt išgirdę šūvį, artinosi keli SRS vyrukai.
Kai policija vedė Drulią į mašiną, jaučiausi tokia nusikaltusi... Bet kaip, kaip man pasakyti sveiko proto pareigūnams, kad mačiau, kaip nukrito katinas, kuris po to virto žmogumi? Tiesiog paaiškinau, kad koncerniškis šovė į katiną, o kaip ir iš kur atsirado tas ponas Jonavičius nežinau.... Na kaip aš galėjau  padėti Druliai???
  Tada nuskubėjau rašyti prašymo išeiti iš „ Komforto“ apsaugos. Jaučiau, kad dėl to pyks Glorija, gal ir anytai teks dar ilgiau pabūti su dukryte, bet..... greičiau iš šios prakeiktos vietos. Kai ėjau iš gamyklos namo, prie apsaugos būdelės tarsi mane laukdami stovėjo pamainos sargai – Margo, Katerina, Aurimas. Jų veidai buvo kažkokie pasikeitę. Norėjau ištarti jiems kelis atsisveikinimo žodžius, bet.... išgirdau Šiurpo balsą Margo lūpose:
- Niekur tu nedingsi, višta. Grįši atgal.
Jie visi trys išsišiepė ir aš aiškiai pamačiau jų kruvinus dantis.