mėnulio kalbėjimai

kalbėk iki mėnulis nupjaus tavo mintį iškabink
ją supjaustęs juostelėm kaip pjaustydavom popierių
ir leisdavom pavėjui iškabink ant sienų skambės
namai nuo slenksčio užbarstyto levandom kalbėk
nė žodžio nepasakysiu kaip nuolat sakydavau pusbalsiu
uosdama kvapus iš kito kambario niekas nesvarbu
tik būti nė kur nė kuo gali būti musė aptaškanti patalus
juodais taškais dangus dryžiais nueina rikteli iki kraujo
nušviesėja skruostai ir tavo strazdanos juodais taškais
įsirašo man akyse imk ir rudenėk išblyško kaštonai
visur sveikais lapais o tavo namuos praretėjusiais
patempi lūpą gyvybe pakvimpa žemė į vyzdį įkritusi žemė
neiškrenta jau keturis amžius neiškris iki numirsi ramiai
o numirti taip juk nemoki bandėm po vieną kartu bandėm
nepatogu gelia tarpupirščius taip jau būna bažnyčios
slenskčiai ir aš pele pavirtus paloviais kalbėk ir įrėmink
savo mintį tegu skelbia apokalipsę stebuklus kapų tylos
slaptas tavo gimimas aguonų lauke