Be akinių

Metalinio lietaus nebesugeba žemė priimti –
Telkšo gatvės, keliai, burbuliuoja bevaisė dirva.
Blyškios žemuogės stiebias į dangų į dangų –
Nesigaili jų saulė, nepaims jų ranka.

Mintys suvelia, trūkčioja, iškerpa audinį,
Nori drėgmę sugert, bet įsirėžia žvirgždas delnuos.
Netikėt negali, patikėt neįmanoma – žudo.
Palikai šiapus kranto, – kas šlakelį jaukumo paduos.

Vaizdas veržias į vakarus, – sutemos džiugina.
Nebebado akių suraukšlėti skliautai.
Nebeatneša vėjas anglėjančio spindulio –
Jau geriau, kai artėjančio iš toli nematai.