Perkūnalē tronkuos

Laiks gegožė svimbor ė žėidās, ė gondrās –
Skverbies i pat šėrdis, spruogėniejė tronkē –
Neskaičioutas meilės vėrpesē vėn gundė,
Kāp lėguona svēkė kuožna dėina lonkė.

Žuolie atsėgolės pinsio sava krieži –
Kāp vėliuojau pana, kāp anou līdiejau,
Kāp nedrousē sparna aple anou riežiau,
Tarsi būtiuo bovės pėrmāsis bedievis.

Ka graži mergātė borboliuo pri šuona,
Ka pėivelie skleidas žėidā senuos blindės,
Ė jauti mergātės jopėlelė pluona,
Nebgali no pėkta nikāp apsėgintė.

Vo tuos lūpas saldės, kāp arbūzā pėitu,
Ė minkšta stėprybė apkabintas ronkas,
Vėskou tēp ėšjodėn ėš savūju vėitu,
Ka vėdou baisiausė perkūnalē tronkuos.

Žėnuomās, tū žaibū tarsi ė nematies,
Bet goli kāp nokėrsts vėsėškā bejiegis,
Ė paskou līg apjimts dėdėliuos sarmatas,
Siauro pėivu tako i nomus parbiegi.