Tavo laiko bokšteliuose budi. Suklusta ir stebi,
Kaip atokaitoj vartos ugniniai lapiūkščiai. Kairėj,
Viršum rezginio saulės rusena lėtai, taip sutapo,
O gal toks dėsningumas – gegužis ir viskas gerai.
Tavo laiko narvai atlapi. Jis ne krust, ne iš vietos.
Išsijuosęs lekuoja, nors liesk, atpažinti keblu.
Tai kada jei ne šiandien įkvėpti, iškvėpt ir kalbėti
Apie tai, kaip labai pasiilgau ir kaip negaliu
Nematyt, kad suskubo sunokti pakumpusi kriaušė.
Sako, bando suspėt (o dar vakar tokia išdidi...).
Kad norom nenorom suprantu – jis nulemtas seniausiai
Šitas priešpilnis vyzdžiuos ir ši pilnatis po širdim
Ir norom nenorom suprantu, kiek savęs išbraukyta
Iš laiškų į tave, lyg klaida būčiau, lyg netikra...
Tai kada jei ne šiandien įkvėpti ir tau pasakyti,
Tavo laiko neskauda, sūnau, viso kito nėra.
Po tiek laiko, skaitomumas ir susidomėjimas jūsų kūriniu yra tragiškas gerbiama autore. Galite su manimi sutikti galite ne. Tikrai gilios prasmės geras kūrinys.
Tai tik mano nuomonė.
O kiek laiko nusakymų, kiek...Ar visi jie taip reikalingi. Ar apskritai jauti, kad reikalinga tai ką parašei, prasminių suskirtimų neminėsiu. Patiko
paskutinis posmelis apie neužtikrintumą dėl to kaip jautiesi. Tai gal 2, maxi.
Kas tau pataisys gramatiką, ar jau taiso.
Nematyt, kad suskubo sunokti pakumpusi kriaušė,
sako, bando suspėt (buvo vakar tokia išdidi),
kad norom nenorom suprantu, jis - nulemtas seniausiai
šitas priešpilnis vyzdžiuos ir ši pilnatis,kur širdy.
Šitas- patiko, nepykite, kad biškelį susitvarkiau savaip.