Temstant

Prisimerkia
raibi ežerai
ir iš rankų
išplėšia -
saulės geltoną diską
ir užsimerkia
raibi, žali ežerai
ir sustingsta metalas,
lyg veidrodiniai -
akiniai.

Mėlynas vakaras
gęsta
ir užspaudžia
saulei akis
vėstančiu delnu
naktis ir skabo vėjai
nužydėjusią saulę,
lyg ramunę.

Einam, einam -
negreitai išauš -
plaukus
prieš vėją užvertę.
Tarpuvartėje
stoviniuoja,
jauni valstiečiai -
kaip klevai, ąžuolai 
ir tu, priimk mano saulę,
kaip vėstantį
kepalą duonos
ištiesk rankas -
ir apkabink
mano vakarą.

O man liks,
pirmosios šalnos,
pirmosios naktys -
apsimetusios,
kad pakirdusios,
kad nubudusios
ir tokios mėlynos, 
kaip žibuoklės.