Mano batai buvo du. Vienas dingo- akiniai. Va tokie čia rimai. Neišeikit dar, aūū! Palaukite, tuoj po 10min. bus kita diena ir aš apie tas virves įdėsiu. Gerai, kad priminėt. O gal verčiau butelis, negu virvė? Tam kartui.
Pavadinimas "Gyvenimo kryžkelė", reiškia yra ne vienas kelias, ne viena išeitis, o čia ta virvė... be motyvo. Niekas dėl nieko. Savęs gailėjimas tik. 1.
Pauliau, pasakyta graudžiai,bet tikiu, kad taip mąsto tik vienetai ir tik paskutiniu kritiniu momentu individai.Ir juodoje tamsoje reikia gyvybę už rankos vesti iki tunelio šviesaus galo. Sėkmės optimistiniame kelyje.
P.S.
nevertinu. (tais visais žvaigždžiukais... mat vertinimui nepasiduoda - poetizuojate tai, kas nėra poetiška, todėl vertinimui ir nepasiduoda, vertinant kaip poeziją - eilėraštį.)
na, kam tai poetizuoti.
beje, virvė laukia tik ten kur spąstai, virvė, duobė, metaliniai spąstai (negeroje medžioklėje), laukia sąlyginai, mat tai jau yra paspęsta virvė ir laukia, o auka pakliūna ta, kuri nežino, nenutuokia ir net nenujaučia šeštuoju pojūčiu, kitos šalia praeina; netinka pasakyti šiuo atveju "virvė laukia" tačiau ir poetizuoti tokio reiškinio - netinka. (nemanote?..) suicidas kaip detalė bendrame kontekste, bendro kūrinio visumoje, tik kaip detalė - išraiškos priemonė minčiai išreikšti - gali būti, tačiau pačios suicido idėjos POETIZUOTI - nereikia, tai nėra poetiška.
vieną kartą skaičiau grožinėje literatūroje (tačiau vėl gi, tai nebuvo iškeliama suicido idėja į aukštumas, tai buvo pabrėžiamas savižudžio matymas - net ne psichologija, o matymas,) tai buvo proziniai kūriniai Jurgos Ivanauskaitės (dar jos kūrybos pradžioje? knygoje "Pakalnučių metas") pavadinimu "DVI PASAKOS APIE SAVIŽUDŽIUS", tai buvo organiška, literatūriša ir skaitėsi.
paskaitykite jei įdomu, internete galima rasti. gal net TEKSTAI tinklalapyje.
Virvė laukia svečių tamsoje ... Vos ne iš Šerloko Holmso nutikimų , o eilėraštukas humoristinis. Po "sienos'' kablelio nereikia, o "į nežinią" - su nosine , tik ir tai negelbsti nuo 1